Mes lėtai kilome liftu į kelių šimtų metrų aukštį. Stovėjau su matytais ir visiškai nepažįstamais žmonėmis, aplink buvo veidrodžiai, girdėjau odinių švarkų girždesį, bet nebuvo jokio kvapo. Aš apie tokį kvapą, kuris dažniausiai būna liftuose – nepažįstamų žmonių kvapas. Cigaretės, kava, nemiegota naktis ir negrabiai šliūkštelti moteriški kvepalai. Oras buvo tyras ir bekvapis. Ir ausų neužgulė, lyg būčiau žemės dulkė.
Tuomet sėdėjome aukštame televizijos bokšte prie langų sausakimšoje kavinėje ir kažką gėrėme. Gerai žinojau, nors nemačiau, kad tame bokšte gyvena begemotas. Ore tvyrojo ramybė ir jokios blogos nuojautos. Šioje vietoje privalau pasakyti, kad pasakoju savo praėjusios nakties sapną. Begemotas čiuožė nuo kalnelių į baseiną, visa tai vyko dideliame aukštyje ir niekam nebuvo keista, net neįdomu. Nuo jo tik švelniai siūbavo visas bokštas.
Visas įdomumas, kuriuo noriu pasidalinti, įvyko po kelių sekundžių. Bokštas susvyravo ir pradėjo griūti ant šono. Aš sapne patyriau unikalias sekundes, o gal dešimtis jų, kai išgyvenau trumpos atkarpos jausmą, kai gerai žinojau, kad pabaiga neišvengiama ir ji bus visai greitai. Visiškai neįtikėtinas ramybės jausmas buvo apėmęs. Tyla ir jokios panikos. Kritau ir žiūrėjau pro langą, širdis net nesuspurdėjo, lyg tankiu tinklu apklotas paukštis. Absurdas šauktis pagalbos. Judėjau žemyn ištiestu kaklu, lyg pienė, bijodama pamesti nuo galvos minkštą pūką.
Ryte vis galvojau, kad čia apie gyvenimą. Pabaiga be kitos išeities. Patenkam su kažkuo į vieną liftą, pakylam, pasidžiaugiam, pabūnam, apsukam ratą ir žemyn iškelta galva, su nespėjusia ataušti kava rankoje. Neišvengiama, bet visuomet netikėta.
Tik nežinau ką tas besiturškiantis begemotas galėtų reikšti.
