…Priminsiu jums, kad mama, maitindama kūdikį šaukšteliu, pati plačiai išsižioja. Per visą savo gyvenimą, augindama septynis vaikus, bendroje sumoje apie dešimt metų kiekvieną dieną maitindavau savo mažuosius šaukšteliu. Tokie įgūdžiai leidžia tą daryti visiškai mechaniškai. Tačiau kiekvieną kartą, siūlydama vaikui košės šaukšteliu, plačiai išsižioju. Vadinasi, empatija tiesiogiai dayvauja ir ugdymo procese. Ir tai nėra tik vieno žmogaus valioje. Tai abipusis jausmas ir veiksmas. Aš, įsijautusi į alkano rolę, žiojuosi ir tuo pačiu rodau pavyzdį. Vaikas atspindi mane. Empatija, kaip pasaulinio progreso variklis.
Oksitocinas – vadinamasis meilės hormonas. Mūsų kūnai oksitociną išskiria kiekvieną dieną, kiekvieną kartą, kai išreiškiame užuojautą, apkabiname vaiką ar naminį gyvūną. Pasirodo, su didesniu šio hormono lygiu kraujyje žmonės yra dosnesni. Jie ne tik daugiau atiduoda kitiems, bet ir patys jaučia didesnį džiaugsmą tai darydami. Be to, kiekvienai moteriai ne naujiena – oksitocinas gimdymo metu atveria gimdos kanalus, kuriais pasauliui atiduodamas naujas kūdikis.
Maža to, oksitocinas yra pagrindinis hormonas, kuris skatina moters laktaciją. Moteris plūsta pienu. O moterį užplūsta laimė ir pasigėrėjimas savo kūdikiu.
Galų gale supratau, kad man jausminis pasaulis tarsi skystis, tarsi vanduo. Visi mes gimstame pasaulyje, kaip versmės, kaip trykštantys gyvybingi šaltiniai ir kiekvienas turime atrasti ne tik savo vagą, bet ir didesnes galias įgyjame tik susiliedami su kitais vandens šaltiniais.
Žmogus kaip šaltinis, jausmai kaip vanduo, o empatija – atspindžiai vandens paviršiuose. Ir tai ne vien literatūrinė metafora, o racionalaus pagrindo turintis dalykas – juk žmogų sudaro net 70 procentų vandens. Žmogui dietologai rekomenduoja per dieną išgerti ne mažiau kaip aštonias stiklines vandens. Daugybę negalavimų, nuovargį gydome vandeniu, vandenyje arba prie vandens.
Daugiau nei 70 procentų pasaulio paviršiaus sudaro vanduo.
Besidomėdama apie empatiją atradau įdomią, taip pat tinklaraštininko, Dariaus Cikanavičiaus įžvalgą:
“Empatijos branduolys – savivoka, savęs supratimas. Jeigu nesupranti savo emocijų bei išgyvenimų, negali jausti empatijos sau ir kitiems. Kuo labiau esame atviri sau, tuo geriau pažįstame savo jausmus ir poreikius – ir tuo geriau juntame kitų žmonių emocijas.”
Pratęsčiau mintį, kad po to, kai atsiveri sau, turėtų įvykti ir atsivėrimas aplinkai. Atspindėjimas, susiliejimas. Kaip ta versmė – atsiveria, išteka ir įteka į kitą vandens šaltinį, nespėjusi pakeliui susigerti ar išgaruoti.
Upelis vėliau liejasi su kitu upeliu, su upe, ežerais, taip virsta dideliu banguojančiu vandens telkiniu. Taip gimsta empatijos jėga.
Mūsų versmės niekur neišnyksta – arba tvenkiasi į audros debesį, arba išsiveržia geizeriais.
PAPŪSTI, – atsimenat? Mes galime vaikui papūsti skaudantį kelį, kai esame PILNI užuojautos, kai esame susilieję ir atspindintys. O papūsti gali tik jūra, tik vandenynas!
Ir dar.
Mano manymu, svarbu ne tik būti empatišku, tai yra įsijausti, suprasti, giliai perprasti šalia esantį žmogų. Ne tik išgyventi kartu jausmą. Ne mažiau svarbu ir atsiverti pačiam. Leisti pažiūrėti į akis, kaip į sielos gelmę. Priekaištaujame kitiems dėl abejingumo: neužjaučia, nesupranta, nepagelbėja. Tuo tarpu patys neretai slepiamės, maskuojamės…
Esame susikūrę ištisus “neatsivėrimo” mechanizmus. Maskuojamės kaukėmis, netikrais įvaizdžiais ir nenuoširdumu. Tai liūdina, tai užkerta kelią empatijai. Kartais tai virsta tikromis asmeninėmis, o net ir visuomeninėmis tragedijomis. Vadiname “susvetimėjimu”. Tai kompleksinė bėda.
Šią bėdą pavadinau “užtvankomis”. Kai užtvenkiame jausmus, užtvenkiame vidinius išgyvenimus, emocijas, norus, prigimtį ir kartu užtvenkiame savo didžiausias galias. Tokiu būdu ne tik kenkiame sau, neatrasdami pilnatvės. Užsitvenkę neleidžiame aplinkiniams jausti empatijos mums. Esame reiklūs, bet neatsiveriame bent jau tiek, kad sulaukti adekvataus dėmesio.
Galvojau, kokios gi tokio mūsų elgesio priežastys? Matyt, nesaugumas. O jį išprovokuoja ir dar labiau sustiprina netolerancija ir agresyvios reakcijos.
Būkime tolerantiški. Atsiverkime ir leiskime kitiems atsiverti. Atspindėkime, junkimės, liekimės ir drauge kurkime naujas vagas, naujus upelius ir vandenynus…
Ištrauka iš mano pranešimo „Empatijos vandenynas“.