Prieš kelias dienas supratau, kad tikrai turiu kuom didžiuotis, nors pats žodis “didžiuotis” man nelabai prie dūšios…
Turiu tokią su krauju įgimtą mamišką ydą ieškoti kaltų, kai to nebūtina daryti. Aš pasidomiu, būtent kuris išpylė sultis, sudaužė puodelį arba pripiešė ant stalo . Visuomet klausiu “kas taip padarė?”, „kas autorius?“ arba dar geriau – “kieno tai darbelis?”, o jau po minutės pati savęs susigėstu. Jei kas atsuktų atgal tą vaizdą su mano klausimu, žinau, kad labai pati sau nepatikčiau. Turbūt lygiai taip pat, kaip man nepatiko matematikos mokytoja, kai klausė “kuri kiaulė užkimšo trintuku klasės duris?!!” Tuomet atsakiau „aš“. Buvau tą dieną kiaulė.
Norėjau papasakoti, kas vyksta uždavus man šį klausimą namuose. Pribėga Dalia ir sako: aš taip padariau! Paskui iš paskos Unė pateikia savo versiją: ne, aš taip padariau!
Šiandien tyčia taip paklausiau, kai radau įtrintus šokoladu fotelius. Nes man nuostabiai gražu, kaip vaikai drąsiai prisipažįsta, ką yra pridirbę. Jos viena per kitą rėkia: “aš! Čia aš, mama, padariau!”
Taip, žinau, joms tik du su puse ir jos dar negyvena vertinimų ir bausmių sistemoje. Jos tokios savarankiškos, drąsios, iniciatyvios ir su didele atsakomybe krečia išdaigas ir trina šokoladu fotelius. Jos nerealios. Kaip aš norėčiau, kad kuo ilgiau pabūtų tas laikas, kai vaikai NEBIJO būti įvertinti, sukritikuoti ar nubausti. Ne nuo manęs vienos viskas priklauso, bet toks geranoriškos vaikiškos valios inkubatorius kolkas pas mane gyvuoja namuose, dūksta po kambarius, traiško po grindis sausainius, daužo puodelius, garsiai prisipažįsta dėl fokusų, kurių net nepadarė. Ir aš tuo didžiuojuosi. Nes greičiausiai, būtent taip, kai žmogus nebijo prisiimti atsakomybės, ir gimsta pamažu gyvenimo autoriai ir autorystė.