Visi mes truputį kažkada atstumti, truputį palikti, truputį pažeminti, truputį mazochistai. Truputį linksmi, truputį nervingi. Sveiki, o kartais truputį ligoniai. Įdomūs, keisti, neatspėjami ir beviltiškai nuobodūs. Unikalūs.
Tarpgalaktinę akimirką gyvenantys savo kūne, kuris tampa ir namais, ir reprodukcijos, ir transporto priemone. Tad, sakykite prašau, gal gražu būtų nežeminti, neskaudinti ir nesišaipyti iš savo kūno ir kraujo.
Turiu omeny “celiulitą” – didžiausią visų laikų spekuliatyvųjį paradoksą. Iki 98 procentų moterų jį turi. Du likę procentai – tos, kurios nedrįso išsirengti šviesoje prieš veidrodį po penkiasdešimties metų arba tiesiog jų dar nesulaukė. Nežiūrint to, google paieška siūlo net 238 tūkstančius (!) patarimų, kaip jo atsikratyti – bent dalies savo kūno.
Įdomiausia, kad niekada jo neturėjau, kol nesužinojau, kad toks yra. Oho, seku įdėmiai “stadijas” ir dabar jau sunkiai susigaudau, ar mane kamuoja trečioji, ar jau ketvirtoji, – faktiškai nebepagydoma! Nekalto apelsino žievelė anksčiau man visiškai maloniai žiūrėjosi, kol kažkas nepasakė, kad tai tik apgailėtinas žievelės „efektas“. Norisi pasislėpti arba parduoti brangiai savo sielą, kai išgirstu “celiulitas” – tam, kad nusipirkti visas tas devyniasdešimt aštuoni tūkstančiai ir penkias efektyvias priemones nuo šimtmečio pandemijos. Tuomet, prieš išvykdama į vienuolyną tepliotis kremukais, pasidarysiu savo šlaunų fotosesiją ir sudėsiu visus atvaizdus į Naujųjų kalendorių – šeimai – “Sudie, grožis reikalauja aukų”.
Laimė, kad vyrų viršugalvio nuplikimo nevadiname ketvirtos stadijos alopecitu. Nes jaučiu, kad mano vyras neišeitų iš poliklinikos procedūrinio ir susirgtų aritmija.
