Būna tokių dienų, kai moteriškas jautrumas mane smaugia. Kai krenta viskas iš rankų. Nusiplikau pirštus karštu vandeniu, nusimušu kojos pirštą ir aptinku praleistą svarbų įvykį. Post faktum, žinoma. Kai užsikirtusi, lyg sena plokštelė, vaikams kartoju “vaikai, tyliau, mamytė viską girdi”. Kartoju vis garsiau, vesdama iš darželio pabiručius miško takučiu, kol pačiai paskausta gerklę ir miško takelis pasidaro nebemielas. Gailiuosi tokiais atvejais, kad nesugebu nuleisti garo per ausis, lyg užkaistas virdulys. Būtų greita ir veiksminga. Toks jausmas, kad vaikai, lyg tyčia, tokiomis dienomis mina mamai ant kojos ir visaip papildomai bando paerzinti. Išlietu ant žemės jogurtu, išbarstytais puzliais, pamestais namų raktais arba peštynėmis dėl žaislo.
Norisi nusisukti į langą ir tyliai pravirkti, žiūrint į nukirstą obelį. Bet pribėga dukra ir sako “mama, aš tave myliu! Ir būsiu gera…” Tuomet dar liūdniau pasidaro, nes suprantu vieną dalyką: bjaurios emocijos neleidžia išgyventi gražių jausmų. Smulkmenos suardo gražią saulėtą visumą, kuri vakar pražydo kvapnia ieva, o šiandien prisnigo baltu purumu.
Būna tokių dienų, bet juk tai moteriška? Truputį paverkti, truputį paliūdėti ir grįžti žiedlapiais prisnigtu miško takeliu, kol ištarsiu ir aš jiems: “myliu… Ir būsiu gera.”