– Tu viską darai labai greitai, – sakė man draugė, dar neįpusėjusi pusryčių, kuomet aš jau sėdėjau prie tuščios lėkštės. – O aš viską lėtai.
– Taip, bet nemoku daryti lėčiau. Žinai, kai einu ryte po dušu, juk jie visi dažniausiai už durų stovi ir kiekvienas savaip laukia…
Tai jau dabar antra savaitė mokausi daryti lėčiau. Valgyti, kalbėti, praustis, rengtis, svajoti. Ne tiek mokausi, kiek bandau pastebėti savo skubėjimą ir sutrukdyti jam.
O šiandien vėl bėgau, lėkiau visur – tvarkytis, “Jurgeli meistreli” iš natų surepetuoti, lygiom raidėm eilę žodžių drauge prirašyti, plokštainius iškepti, žiemines kepures perrinkti, su vyresnėliais apie gyvenimą kalbėtis… Ir čia, turbūt, (nusprendžiau) ne tiek skubėjimas kaltas, kiek darymas vienu metu daug. Kur ten du – penkiolika darbų vienam katile verda. Kažkas trūksta, kažkas, žinoma, svyla, kažkas šaukia, bet viskas užkurta ir reikalai rūksta.
Tik žiūriu, mano vyras jei valgo, tai tik valgo. Jei skaito, tai nieko aplink nemato ir negirdi, nes skaito. Jei telefonu kalba – tai jis kalba, suprask. Jei žaidžia su vaikas – tai tik žaidžia ir viskas!
Dieve, duok man daugiau kuklumo, savimeilės ir siauresnį sijoną, kad lėčiau vaikščiočiau ir mažiau norėčiau. Kad išmokčiau vienu metu mylėti, kitu tylėti ir dar trečiu, pavyzdžiui, megzti. Pro langą žiūrėti į raustantį rudenį, o veidrodyje naują žylantį plauką nors kart pastebėti.
Nežinau, ar pavyks, nežinau, ar tikrai su tuo išgyvenčiau, jei užmigtų amžiams mano multitanskingo smegenų centrai. Bet turiu įtrarimą, kad viename kūne gyvena vienas žmogus ir tas vienas turi teisę būti čia ir dabar – vienoje vietoje, vienu metu. Būti paprastai. O, kad man taip!
Tai tokia maldelė…