Kai šiandien lėkėm namo su dvynėm Palermo gatvėmis tiesiai iš perpildyto prekybcentrio kiemo, akimirką išsigandau, kad ant užpakalinės sėdynės nebėra vaikų. Buvo taip tylu. Todėl, kad pirmą kartą gyvenime leidau joms valgyti ledus mašinoje, dar tokius didelius, braškinius ir varvančius ant kelių. Užtat beveik pusvalandį buvo ramu.
Čia tiek daug buvo pirmų kartų. Pirmą kartą mėnesiui, pirmą kartą sausį šalu kai gatvėje dvylika laipsnių šilumos. Pirmą kartą stengiuosi nieko nepasiilgti ir nesukti sau galvos, ar Kostas, išeidamas į mokyklą pasiėmė raktus. Ten, Vilniuje.
Sekiau vėjo stiprumą.
Skyniau mandarinus.
Viriau aštuonkojus.
Patikėjau vaivorykštėmis, nes vorų čia nėra (namie būtent vorai neša po laimę), o vaivorykščių – pilna…
Išmokau itališką priedainį.
Kondicionieriumi džiovinau skalbinius.
Braidžiau po debesis ir skaičiavau aukštus laiptus.
Beviltiškai pasiklydau.
Pirmą kartą taip ramiai pravažiavau plytą ir važinėjausi autobusų juosta, o rikiuojantis į kitą eilę neberodžiau posūkių. Tai įvyko po to, kai toks vaikinas Alfredo nuramino, kad čia visos taisyklės yra tik rekomendacinio pobūdžio. Kaip elgtis, sprendi tik pats.
Ir pirmą kartą grįžtu su tokiu palengvėjusiu bagažu. Nes visų tų “kaip bus?” atsikratai tik tuomet, kai tai virsta “įvyko”.