Vakar mane ištiko kažkas panašaus į sukrėtimą. Ne, tai buvo ne sukrėtimas. Panašu, kad griausmingai didelis iškrėtimas.
Viskas prasidėjo nuo sugedusio rašiklio, kuriuo norėjau brūkštelti dokumentą.
– Sūnau, paskolink minutei parkerį.
– Parkerį? Tą, kurį tėtė pirko? Jis pas močiutę.
– Kuprinė čia, o parkeris pas močiutę?
– Taip, vakar ruošiau pas ją pamokas ir palikau.
Kilo manyje nenumaldomas noras patikrinti mėlynos didelės kuprinės turinį.
– O gal paieškokim drauge?
Ranką į svetimą kuprinę kišau, kaip į stebuklų šulinį. Kur gi ne stebuklas, jei vienu kyštelėjimu atrandi tai, ko seniai niekas nebeieškojo, nes manė, kad namuose gyvena bildukai. Antru – išbyra popierinių inicialais ženklintų lėktuvėlių paradas, o trečiu manieji pirštai susminga į savaitinį pernokusį minkštą bananą. Kai atrandu dar po minutėlės slaptoje kišenėlėje džiuvėsiu virtusį sumuštinį su pražydusia dešra, susiraukšlėjusį kaštoną ir raktinę be rakto, veidą sukausto nevalingai nervinga šypsena. “Juk mama, aš valgau mokykloje pietus!..” – vaikas bando mane nuraminti.
Nusilupę nuo sąsiuvinių aplankalai, nulūžę pieštukai… Smulkmenos visa tai, aš juk sau žadėjau rugsėjį: leisiu pačiam, leisiu klysti, leisiu būti netobulu trečioku. Ir štai – randu pagaliau kuprinėje parkerį, “paliktą pas močiutę”.
– Na ir kas, kad be dangtelio, bet jis rašo! – guodžia mane sūnus.
Desperacija sprogdina galvoje fejerverkus. Tenka pripažinti pačiai sau, kad augini vaiką, kuris nepaveldėjo nei savo tėvelio pedantizmo, nei mamytės vegetarizmo. Jis toks, koks turi būti jis pats. Na ir kas, kad kuprinėje betvarkė, bet tai jo reikalai, jo džiaugsmai, jo keliai ir klystkeliai. Mano patys saldžiausi vaikystės prisiminimai yra iš tų klystkelių! Būčiau milijoną smagiausių nuotykių praradus, jei tėvai būtų įjungę nuolatinės kontrolės režimą. Ko verta vaikystė be vaikiškai lengvo būdo?..
Naujųjų metų proga pasižadėjome su vaikais vieni kitiems: aš nesielgsiu namuose kaip kontrolieriai elgiasi troleibuse, o vaikai – klosis lovą, apsilenks sąsiuvinius, susiras pagaliau namų raktus ir nenokins kuprinėje bananų. Juk beždžionės metai beveik baigėsi!
