– Mama, kas aš buvau, kai manęs nebuvo?
– Net ir nežinau.
– O tu nežinojai kur aš?
– Tai kad ne…
– Tai aš buvau niekas?
– Bet aš tavęs laukiau.
– Laukei? Tai reiškias aš buvau?
– Ne, laukiau kai tavęs dar nebuvo. Atsiradai vėliau.
– Tu žinojai mano vardą?
– Nutuokiau.
– Tai žinojai vardą?
– Na taip.
– Ir laukei?
– Taip, žinoma.
– … Tai kodėl sakai, kad nežinai. Reiškias aš buvau tas, kas ir esu dabar. Nes turėjau vardą ir tu manęs laukei.
– Visko gali būti.
Ėmė ir suvystė mane. Tai gal ištikrųjų – viskas, ko mes laukiame jau kažkur yra? Prisirišame vilties virvele ir išsitraukiame iš tamsaus nebūties šulinio visus pasaulio dalykus, kurių trokštame? Viltis – lyg elektrošokas nekvėpuojančiai nebūčiai. Juk neįmanoma laukti to, ko apskritai nėra – man sako vaikai. Ir turėčiau sutikti – matyt, didysis niekas virsta kažkuo tą akimirką, kai tik to kažko pradedame laukti ir tikėtis.
