Čia buvo šiandien vakare, po darbo. Sodinau po du į vieną kėdę ir supratau, kad šiandienos, o gal net šių metų mano raktiniai žodžiai yra “du viename”. O kodėl gi ne, juk gyvename materijos epochoje, kodėl gi neturėti visko dvigubai daugiau viename tūryje?
Du viename – močiutė ir vis dar jauna mama. Manęs visi klausia, “o koks gi tas skirtumas, papasakok”. O gi jokio. Išskyrus tai, kad su vienais būnu, o su kitais tik pabūnu.
Du viename. Maitinau vakare po du dvynius vienoje kėdėje ir bandžiau atrasti skirtumą. Kaip maitinu dukras ir kaip anūkus. Radau, labai nedidelį, bet radau. Kai maitinu anūkus, keliais milimetrais plačiau išsižioju tuo momentu, kai kišu šaukštą į jų burnas, nei kai maitinu dukras.
Du viename – namų triukšmas ryte ir tyla vėlų vakarą. Ir tame mažai skirtumo, nes mūsų namų triukšmą ir tylą sukelia tik vaikai.
Du viename – ir mama, ir verslininkė. Ar įmanoma suderinti tokias skirtingas pareigas? Jos man vienodos. Ir mama, ir verslininkė vienodai mikliai verčiasi per galvą.
Todėl darau prielaidą, kad visur, kur yra “du viename” iš tikrųjų gali būti, kad ten yra tik vienas arba, kad tarp tų dviejų yra nematomas skirtumas. Netikėkite ir nemokėkite už tai perdaug.
*** ***
O šį rytą, kai stovėjau pakišus galvą po šiltu dušu, kuteno man pėdas baby bath & shower gel putos ir vėl pamaniau – kaip, vis dėlto, ta mūsų silpnybė turėti kelis viename patuština kišenes, laužo lentynas ir apgauna. Kažkada prieš keletą metų, atsimenu, kalbėjausi su verslininku apie reklaminės komunikacijos strategiją jo naujai produktų linijai. O jis man ir sako:
– Tai, žinokit, čia tik pakuotės skirsis. Ištiesų viduje ten bus visiškai tas pats.
– Kaip, šie penki ant stalo su visiškai tuo pačiu turiniu?!
– Na taip, žmonėms patinka turėti iliuziją, kad jie visko turi daug vis kitam galui. Du viename renkasi labiau praktiški žmonės, o kelis skirtingus ima tie, na žinot, kurie sako „jei viskam, tai reiškias niekam“. Bet, žinokit, ir vieni ir kiti šluostys (nerašysiu ką) tuo pačiu…
Tikra tiesa. Lūkesčiai iš aplinkos „meilužė-motina“, „virėja-sodininkė“, „verslininkė-švelni nimfa“ kalba apie didelį kompleksiškumo poreikį. O ar tie, kurie tokias nesąmones kelia kaip tikslus, bent supranta, kad atsakomybė gali būti tik viena, jei kalba eina apie vieną žmogų? Taip, ta atsakomybė dažniausiai didelė, plati, kartais sunkiai aprėpiama ir suvokiama, bet ji viena. Aš neklonuojama (kolkas), manęs negalima paturbinti ar pakrauti 220V rozetėje. Koks netikėtumas – aš galiu susirgti, po truputį senstu ir kažkada numirsiu.
Visos atsakomybės, kurių yra daugiau nei gali tilpti viename žmoguje tik be reikalo kelia įtampą. Bet niekaip neįtakoja rezultato.
Todėl stengiuosi, bet nepersistengiu. Man gera.
Na štai ir gavosi du tekstai viename įraše. Du, bet esmė tai ta pati.