Čia mano naujadaras. Naujuosius metus noriu pradėti nuo jo. Nes kai kažką įdomaus savyje aptinku, noriu tai aiškiai įvardinti. Jei nėra tam žodžio – sukurti…
Šiandien kelias valandas per pietus laksčiau nuo kampo į kampą su standartizuotų užduotėlių paketu ir triuškinau jas po vieną, negailestigai neleisdama sau prisėsti ir tiesiog šventiškai patingėti. Dar tą, dar šitą, pakeisiu staltiesę, truputį paliesiu, pabarstysiu, prašluosiu, suruošiu, paskambinsiu… Tuoj tuoj… Dar skalbinius sukišiu, saldainius suslapstysiu, marškinėlius sulankstysiu… Tuoj, juk būtinai turiu pakeisti šiukšlių maišą ir suverti Uršulės pabirusius karolius… Mintyse kartojau “tuoj”, kol pabudo vaikai. Tuomet šlykštusis “tuoj” iškėlė aukštai galvą ir mikliai persivadino į “rytoj”. O tai yra dar didesnis nesusipratimas – jei mano norą pusvalandį patingėti suėdė plėšrios naminės pareigos, tai nežinia, ar tas mano “aš” taip greitai bus prisikėlęs iš numirusių. Štai tokiais momentais aš tikrai jaučiu, kad tyliai žudau save: tą sekundėlę, kai suprantu, kad jau vėlu, mano gyvybę palaiko tik žinojimas, kad ateis išganingas vakaras, kai linksmų plaučių ventiliacijos sistemą bus galima išjungti ir atsisėsti tiesiog turkiškai ant sofos krašto.
Taigi, “tuoj” ir “rytoj” mano ego žudo dažniausiai. Ir ne tik jie. Kitų ego poreikiai, nuostatos, požiūriai, įstatai, priimtos normos, tradicijos, bobiškas kraujas, kvailas noras įtikti arba nieko nepalikti rytdienai… Vien tik savo amžiną norą sustoti. Bet juk rytoj!
Tai egocidas. Nuožmi kova su pačia savimi ir savo mažyčiais norais. Ir tegu tas reiškinio pavadinimas būna tarptautinis, nes problema, įtariu, yra moteriškai tarptautiška.
Prevencija – būti dabar. Savimi.