Vienas berniukas turėjo svajonę. Nešiojosi ją širdyje kelis metus, su ja pabusdavo ir kartu su ja eidavo miegoti. Šiandien svajonės nebeliko. Ji buvo pabalnota, sušukuota ir išėjo kartu su berniuku į pievas ir kalvas. Ilgas kelias vingiavo tiesiai į mažą berniuko širdį. Iš jo laikysenos jau po pirmų minučių supratau, kad tai rimta. Greičiausiai tai meilė, nes aistra greitai išblėsta…
Viena mergaitė Jodinėjo žirgais. Vėliau ji tapo rimta moterimi, dar vėliau – mama, ir žirgai liko tik prisiminimuose. Kai vieną dieną ji pasipasakojo visiems, ką ji įdomaus veikia laisvalaikiu, kartu su jos įrankių ir dažų lagaminu atsivėrė ir mano akys. Tai ne tortai, o meno kūriniai, kuriuos ji konstruoja su tokia pat meile, kaip kažkada glostė savo žirgus.
– Man patinka smulkumas rankose. Atsijungiu nuo viso pasaulio, kol lipdau. Dar man patinka dinamika. Mano kūryba kaskart išnyksta fejerverkuose. Ir vėl nauja tema.
Ieva, visa tai nepaprasta. Stebiuosi ne šventinių kepinių didybe, labiausiai stebina tai, kad taip tyliai ir saldžiai maišydama spalvas savo virtuvėje, įžiebi tokią didelę meilę gyvenimui.
Berniukas šį vakarą užmigo nebe su svajone, o su meile širdyje ir nedideliu nerimu, – nes tik mylintys yra pažeidžiami. Jis beveik tikras, kad tai ilgam.
– Mama, linkėjimai Epui.
