Labai dažnai mamiškoje aplinkoje tenka girdėti istorijas apie vaikų pavydą. Jis ypatingai tirštėja, kai šeimoje atsiranda naujas vaikas. Pas mus vaikų daug, bet pavydas pasireiškia itin retais atvejais. Tokiais kaip šis, į kurį atkreipiau dėmesį prieš kelias dienas.
Atėjo Uršulė vakare į virtuvę ir pasakė taip, kad žiežirbos aplink pasklido:
– Tai dabar nueik, mama, į koridorių ir pažiūrėk, ką t a v o Unelė padarė.
Nieko ypatingo Unė ten nebuvo padariusi: išbarstė ant grindų saują makaronų, įtrynė į kilimą uogą ir ištraukė iš dėžės visus savo ir sesers batus, dar spėjo atidaryti batų tepalą. Turint omenyje, kad tai yra visiškai kasdienės mūsų dvynukių išdaigos, ypatingai nerimauti tikrai nebuvo dėl ko. Tačiau ta intonacija, kuria mano keturių metų dukra ištarė “tavo Unelė” buvo labai įtaigi – jos gerklėje slėpėsi ponas Pavydas.
Seniai galvojau apie tai ir turiu kelias įžvalgas, kas kaltas dėl pavydo – galbūt ir jums bus įdomu ką pričiupau? O gi save! Tik aš pati ir vaikų tėvas esame kalti dėl to, kad retkarčiais namuose lankosi vaikų pavydas.
Taigi, pastebėjau, kad Pavydas yra scenos veikėjas. Juk taip ir sakome: “nekelk pavydo scenos”. Jei namuose nugriausime sceną, tai ir pavydas nebeturės kur pasireikšti!
Kaip ją nugriauti? Yra keli esminiai dalykai, kurių aš paisau.
Pas mus namuose vaikas negali būti centrinė namų figūra. Kai tik dūzgės pradeda suktis aplink vieną iš vaikų, kai vaikams (nesvarbu ar jaunesniems, ar vyresniems) yra pataikaujama, kai dažnai visų namiškių besąlygiškas dėmesys krypsta į vaiką, reiškia namuose po truputį kyla nematoma scena. O tai yra pagrindinė prielaida vėliau atsirasti pavydui. Todėl mūsų šeimoje pirmaplanių veikėjų rolė tenka ne vaikams, o tėvams. Išimtis gali būti tik Kalėdinis vaikų spektaklis.
Kita mūsų taisyklė – meilė negali virsti neskoningomis namų dekoracijomis. Meilės mes nedemonstruojame. Neleidžiu sau kartoti klampiai saldžių meilės frazių. Neperku dovanų, vien kaip meilės įrodymo. Meilę ir dėmesį išreiškiu nuoširdžiu rūpesčiu, nemėgstu banalybių – vaikai tą jaučia. Prasmingi meilės ritualai man žymiai svarbiau nei “kiškuti, tave mamytė labai myli” – tokias frazes tegu pasileika sau muilo operų žvaigždės.
Ir kai tik nenusižengiu šioms kelioms taisyklėms – pavydą tarp vaikų pamirštame ilgam.