Praūžusios žiemos šventės sausį-vasarį atsirūgsta gryna nuobodybe. Viskas suvalgyta, viskas nupirkta, viskas išdainuota, papuošta ir vėl nurinkta bei sugrūsta į stalčius. Šiandien lanksčiau riebalų dėmėm nudrabstytą staltiesę ir nė sekundei nesugebėjau prisiminti, kiek šiame kambaryje triukšmingų svečių prieš gerą mėnesį buvo. Net Kalėdų kvapą pamiršau, jis tarsi užrakintas praėjusiuose liko. Atrodo neįtikėtina ši nuobodybė po gausybės ąsočiais lieto šurmulio – juk neįtikėtina būtų atrasti Balbieriškį Amerikoj?..
– Mama, ką veikt?
– Nežinau, sugalvok.
– Nuobodu!
– Nesiginčiju.
Žiovulys, apatija, ledinis paralyžius. Kažkas baigėsi, bet daugiau niekas neprasidėjo!
– Mama, ir saldainiai baigėsi?
– Baigėsi ir tie…
– …
Ir staiga mane kažkas už liežuvio patraukė paklausti:
– Kaip, vaikai, gyvenat?!
Žodis po žodžio, sakinys po sakinio pradėjome kalbėtis, į pokalbį įsitraukė daugiau vaikų. Prakalbome apie draugus, apie sapnus, apie mėnulį, skylę lėktuvo lange ir pelės sūrį… Sukūrėme keletą gražių mįslių… Susiplakėm tris gurmaniškus kokteilius, juokėmės, truputį, kaip visuomet, paverkėm ir apsikabinom. Pasprogdinom kibirą spragėsių ir kartu spoksojom filmą.
Velnias griebtų tą nuobodulį, bet gi visai nenuobodu! Juk tai laikas, kai galima tiesiog jaukiai būti kartu su savo mylimais. Neskubant, nesidraskant, niekur nevėluojant, tuščiomis rankomis, atviromis širdimis, be penkiasluoksnių raganiškų užduočių. Koks nuostabus nuobodulys, kai jį užpildai! Jis, tas nuobodulys, gali tapti bet kuo: atvirumo vakaru, dainos žodžiais, cinamono bandelėmis ar šeimos vasaros planais…
Nuobodulys yra tuščias popieriaus lapas, paduotas mums tam, kad sukurtumėm ir savaip nuspalvintumėm dar vieną gražų žiemos vakarą.
