Vieną kartą Sabina nutarė palikti namiškius ir išvažiuoti į Birštoną. Gyveno ji klasiškoje viloje penkias dienas, kur pro langus, lyg susitarę, čiulbėjo paukščiai ir tyvuliavo tvenkinių vanduo. Miestelis puošėsi pirmais tulpių žiedais ir ruošėsi naujam vasaros sezonui. Sabina daug rašė, daug svajojo ir mėgavosi prabangia vienatve ir tyla. Bet taip buvo vakar. O pirmąjį vakarą Birštone ji parašė savo tinklaraštyje įrašą apie savo poilsio stresą, kurį tenka išgyventi mamai, palikusiai namuose penkis mažamečius vaikus ir krūvą darbų.
Gyveno Birštone Rūta. Ji sūpavo ant rankų devynių mėnesių sūnų ir žiūrėjo pro langus į švyturius. Karts nuo karto ji paskaitydavo Sabinos tinklaraštį ir sakė, kad daugybę kartų ruošėsi parašyti “labas”. Bet taip ir neatsitikdavo tas bent vienas kartas. Taip buvo metus, bet šį antradienį atsitiko kitaip… “…Ir tada pamačiau Jūsų postą apie poilsio stresą, karališką pedikiūrą ir savaitę atostogų Birštone.. pagalvojau, kad čia ženklas ir aš PAGALIAU parašysiu…”
Rūta parašė. Sabina atrašė.
Jos susitiko! Birštono Kurhauze susėdo vakarieniauti ir pasipylė milijonas kalbų. Jei ne laukiantys Rūtos vaikai, jos, man atrodo, būtų dar gerai pasėdėjusios. Kurortinę Sabinos vienatvę nuspalvino graži pažintis.
Kartais nebūna nieko. Kartais vieną kartą ima ir atsitinka. Būna vėl, bet tik tuomet, jei atsitinka bent kartą. Ieškokim ženklų, nes ir paukščiai be žemėlapio grįžta.
P.S.: Bet aš dabar dar nuo savęs truputį, nors niekas manęs ir neprašė: žuvies trio su švelniai salstelėjusiu padažu, traškiais paplotėliais ir vėžiais; saldžiarūgštės šviežios salotos su braškėmis, avietėmis ir sūriu; netikėtas ledų asorti su trapaus paukščio siluetu ir skaldytais riešutais buvo nuostabūs. Puiki vieta gurmaniškiems gyvenimo susitikimams.
Pabandykite bent kartą. Gal norėsis sugrįžti.
