Jei kažkada savo vaiko dienyne išvysiu pastabą “svajoja per pamokas” – pagirsiu. Svajojimas yra toks reikalas, kai žmogus pakyla virš čia ir dabar, pamato 360 laipsnių horizontą aplink, nykstantį po savimi šešėlį ir susitelkia į vieną tašką iš milijonų galimų. Bent akimirkai įsibrauna į tirštą projekcijų rūką.
Skraidyti man patinka.
Skraidymas tikrai nekenkia, jis labai naudingas. Man atrodo, kad
- svajonės sutrumpina kelią iki tikslo. Juk sparnuoti padarai žymiai greičiau jungia tašką A su tašku B.
- Svajonės padeda išgyventi stresus. Iš aukštai dideli dalykai atrodo žymiai menkesni, ne tokie svarbūs ir jau tikrai visiškai nebaisūs.
- Kai pakyli aukštai, aiškiau matosi tai, iš kur esi pakilęs. Gerai įsižiūrėjus, gali atsitikti taip, jog nebenorėsi leistis į tą pačią vietą. Gali atsitikti priešingai – apims neįveikiama trauka grįžti.
- Iš svajonių aukštybių problemų laukas atrodo lyg žemėlapis. Lengviau asocijuoti aplinkybes, reiškinius, sąlygas, žmones ir atrasti išmintingus sprendimus.
- Kai kuriuos dalykus įmanoma išvysti tik iš paukščio skrydžio. Jei nepakilsi, nesusvajosi – niekada nesužinosi, kad tai apskritai egzistuoja.
- Čia mes skirtingi, o skrendantys visi panašūs – platus mostas ir žvilgančios akys.
- Svajonėse mažiau triukšmo.
Pakilkite kasdien, skraidykite bent retkarčiais. Tai sveika.
- O, tiesa. Svajonėse nėra vienatvės. Jos užkrečiamos, jos suartina.
