Pirmas žvilgsnis į mūsų namų langus.
Mano jauniausias iš sūnų, kai tik piešia mūsų namą, visuomet išraito jame apvalius langus ir duris. Tvirtu mostu ir net rankos nedrebindamas. Tokiu vienu darbeliu esu savo telefoną pasipuošus, nes kai užsibūnu ilgai darbuose, užtenka žvilgtelt į telefoną ir iškart prisimenu kas manęs laukia labiausiai. Vis negalėdavau suprasti, klausiau jo, kamantinėjau – kodėl apvalūs langai ir durys? Atsakymo nesulaukiau, jis tik gūžčioja pečiais ir nesupranta mano klausimo, tarsi ištiesų mūsų namų langai rutuliniai…
O dabar truputį ne į temą.
Kai man buvo šešiolika metų, aš įdėmiau įsižiūrėjau ką valgau. Anksčiau buvau prisiekusi mėsos mėgėja. Tarybinės dešrelės, kaimiški skilandukai, keptos vištos buvo mėgiami mano valgiai. Mano mama vieną pavasarį pradėjo eksperimentuoti su vegetarizmu: “aj, man taip įdomiau”. Prisijungiau ir aš, nieko nei sau, nei kitiems nežadėdama. Valgiau kruopas, daržoves, dažniau laužiau džiuvėsius ir rinkau uogas. Kišenėse nešiojausi riešutus ir razinas. Išmokome su mama lipdyti cepelinus su varške ir kepti lietinius su sūriu. Ir įdomu buvo, ir lengva. Atsimenu, po gero mėnesio, eidama nuo troleibuso stotelės namo, pajutau tokį lengvumą, lyg plaukčiau pasroviui. Daug eksperimentavau virtuvėje. Taip atsirado mano neprilygstamieji ryžių ir morkų kotletai “Sabryžiai”, varškės sraigės, pyragai su daržovėmis. Aš gerai jaučiausi. Man patiko!
Buvo ir nepatogumų. Nuėjus į svečius dažnai reikėdavo atlaikyti gailesčio ataką “tu nieko vargšė nevalgai”. Klasės žygiuose kartais erzindavo kepamo šašlyko kvapas, ypatingai tuomet, kai meniu būdavo skurdžiai mėsiškas.
Nežinau po kiek laiko, tačiau keitėsi mano smegenys. Pradėjau pagarbiau žiūrėti į vabalus, namo parsitempiau nuskriaustą katę, grožėjausi karvėmis per mašinos langą, kai su tėvais važiuodavom į sodybą. Laidojau sutraiškytas sraiges ir kritusius paukščius.
Bėgo dienos, mėnesiai, metai. Laukiausi pirmagimio devyniasdešimt trečiaisiais. Vegetarai buvo lyg ateiviai iš kosmoso. Atsimenu, labai bijojau prisipažinti gydytojai, kad nėštumo metu nevalgau mėsos. O ji man:
– Tai dar geriau, ir nereikia. Tik valgyk varškės, pupų, riešutų…
Vegetarės debiutas pavyko puikiai – sūnus gimė keturių su puse.
Besilaukiant dukros, buvau pakliuvusi į ligoninę. Palatos gydytoja užrašė mane konsultacijai pas psichologą perauklėjimui. Nepavyko. Bandė palatos kolegės: “Tu ką, nesupranti iš ko vaikas? Juk iš mėsos!” sakė viena. O aš savo. Mano dukra gimė dručkė ir sveika.
Kitų penkių laukiausi jau tuomet, kai gydytojai nesibaidė nėščių vegetarių ir nebandė joms rašyti siuntimo pas psichiatrą. Valgiau ką norėjau ir kiek norėjau. Daugiausiai svorio buvau priaugusi su dvynėmis – aštuoniolika. Mažiausiai – su pirmuoju nėštumu – septynis. Visi vaikai gimė dideli ir sveiki, tikrai ne dėl to, bet čia tik nusiraminimui toms moterims, kurios laukiasi ar lauksis nevalgydamos mėsos.
Tik aš labai daug valgiau jūros kopūstų. Mano trečias, ketvirtas, penktas vaikai – jie tai tikrai iš jūros kopūstų. Jūros kopūstuose radau savo vaikus. Ir tą magišką lengvumą, lyg plaukčiau, lyg neštų banga. Mano namai visuomet pilni būdavo jūros akmenų ir balto smėlio. Tarytum kokios nėščios undinės namai.
Antras žvilgsnis į mūsų namų langus.
Tai dabar numanote ir jūs, matyt, kodėl mūsų namų langai ir durys Kosto piešiniuose apvalūs?
