Pradžioje papasakosiu istoriją, kuri čia “į temą”. Kai mūsų šeimoje prieš šešis metus gimė penktas kūdikis, po kokio pusmečio pradėjau intensyviai domėtis – iš gryno moteriškai pilietiško smalsumo – kaip valstybė remia arba, tiksliau, kaip ji neremia daugiavaikių šeimų. Naršiau internete kelias popietes, aiškiau nepasidarė, tad dar po dienos atsidūriau ant slenksčio Vilniaus daugiavaikių šeimų bendrijos būstinėje. Jaukiam drėgnam pusrūsyje įsikūrusios draugijos pirmininkė Angelė, tarp gėrio dėžių ir sukabintų skarmalų, įsisupusi į šiltą skarą, man maloniai papasakojo, kokios kompensacijos ar parama priklauso. Jau po pusvalandžio, paskaičiavusios šeimos pajamas, abi supratome, kad nepriklauso mūsų šeimai visiškai niekas. Dar ko užsigeidžiau – nepadoriai perdaug uždirbame! Vaiko pinigai nebebuvo mokami seniai nuo krizės, o neapmokestinamas pajamų minimumas tik labai nežymiai įtakojo galutinę pajamų eilutę. Labai nežymiai tikra žodžio prasme – už skirtumą net padoriai apsipirkti maisto parduotuvėje nesigautų. Tuomet nenustebau, tik liko neatsakytas klausimas mintyse, kodėl pagal valstybinio masto logiką esame neverti net kompensacijos už sunaudotą karštą vandenį… Dar per kelis metus supratau, kad didžiausia parama yra iš bedraminčius vienijančios nevyriausybinės savanorių organizacijos, kuri, jeigu ne pigesniais bilietais į teatrą, tai bent Kalėdiniais sveikinimais pamalonina.
Po poros metų gimė šeimoje dvynės. Visą savaitę gulėjau ligoninėje. Tame pačiame koridoriuje buvo etatinio ligoninės socialinio darbuotojo kabinetas. Man buvo gėda už jį, bet manęs neaplankė, nė nosies nekyštelėjo “kaip sekasi?..” Klausiau draugės, „kaip manai, kodėl neužeina?”. Ji sakė, kad gerai atrodau, kaip septynių vaikų mama, tai turbūt todėl nemato reikalo domėtis. Jokio dėmesio ženklo nesulaukėme nei po metų, nei po poros. Socialiniams darbuotojams mes neįdomūs, nes “gerai atrodom” – pamaniau. O atrodyti juk šiais laikais yra svarbiausia…
Čia buvo pirmoji dalis apie socialinę politiką Lietuvoje iš praktinės gausios šeimynos pusės.
O dabar – antroji dalis.
Paskambino man šiandien kaimynė, auginanti tris dukras. Ir klausia:
– Klausyk, o ar tu žinai, kad daugiavaikėms šeimoms atstatyti šeimos pinigai?
– Žinau, – sakau. – Jei taip galima tuos penkioliką eurų pavadinti.
Pasirodo, moteris sužinojo visiškai atsitiktinai ir tik šiandien, nors tuos pinigus valdžia “atstatė” jau nuo sausio pirmosios. Toks jausmas, kad viskas, kas priklauso Lietuvos piliečiui – yra ypatingai saugoma karinė paslaptis. Nesvarbu, kad apie mūsų visas po namus lakstančias nuodėmes ir sumokėtus ar nesumokėtus mokesčius besidominčios institucijos žino geriau, nei mes patys. Stebiuosi – holograminiais ir palydoviniais laikais popieriniai vaikų gimimo liudijimai vis dar reikalaujami visur, lyg pirmą kartą. Kažkada žinią, jog turiu mažamečių, pati ligonių kasoms nešiau prieš pat penktą gimdymą, nes Sodra nesugebėjo tos žinios “atnešti” per kelis metus. Matyt, žinias vieni kitiems nešioja kuprinėse ir su medinėmis klumpėmis ant kojų. Gal ateis kada didysis nušvitimas eletroniniais valdžios vartais, kai būsime informuoti ne tik dėl to, ką esame skolingi, bet ir kas mums galėtų priklausyti… Kai gimsta kūdikis, mamos jau antrą dieną gauna smagią dėžutę su krūva reklaminių niekučių. Ar matėte toje dėžutėje bent kartą atvirutę nuo miesto socialinės rūpybos? Jei taip, pasidalinkite savo atradimu, būčiau tiesiog laiminga.