“Mažylio” redaktorė Ieva man atskleidė pagrindinę ateinančio numerio temą.
Gimdymas. Parašysi?
OK.
Ir tuščia galvoje. Provokuoju save atsitiktinėmis interneto platybių naujagimių nuotraukomis, bandau prisiminti gimdymo kvapą, nerimą, buką strėnų maudimą. Juk aš tiek kartų gimdžiau! Pati gimdžiau, o tai reiškia, kad įdėjau daug pastangų. Buvau stebuklo akivaizdoje, bet su mirtingųjų skausmais. Nagi, prisimink, kaip ten? Kažką tikro apie gimdymą? Niekaip. Nebeima jaudulys, rimtai.
Likęs prieraišumas įvykiui.
Supratimas, kad aš tą dieną dar vienam žmogui tapau mama. O tas žmogus nuo to laiko švenčia kasmet savo gimtadienį.
Likęs godumas – duoti tam žmogui bent truputį daugiau, nei gali.
Lipšnumas. Nesinorėjo nei fotografuoti, nei smulkmeniškai pasakoti, nei skųstis, nei dievagotis, kad niekam nelinkėčiau. Kodėl turėčiau? Juk tai gimdymas – didysis žmonijos traukos taškas. Kartais ten grįžta netgi tie, kurie spėja patikėti, kad “niekad niekada”.
Meilė. Daug kraujo, daug vandens, dar daugiau bučinių.
Ir klaikus užmaršumas. Štai apie šį galėčiau truputį daugiau. Atsimenu, kai po gimdymo praėjus vienai savaitei, užtrukau prie bankomato tol, kol buvo užblokuota mano kortelė. Niekaip negalėjau prisiminti kelių skaičių kombinacijos, nors anksčiau maigiau tuos pačius skaičius kasdien. Štai tuomet akivaizdžiai įsitikinau, kad kažkoks gamtos užkoduotas mechanizmas tikrai blokuoja gimdyvės atmintį. Žinau, tikrai skaudėjo, buvo momentų, kai atrodė “jei dar truputį – aš mirsiu!” Nesilaidžiau tokiom replikom gimdymo metu, o tik pati viduje stipriai abejojau, ar dar daugiau galėčiau ištverti. O jau kelios dienos vėliau – tai liko užmarštyje, lyg jūros dugne žibančios atsivėrusios kriauklės. Į paviršių kilo tik sentimentalūs pirmojo susitikimo momentai, palatos dialogų nuotrupos, akušerių patarimai, sveikinimų fragmentai. O skausmas paskendo į tirštą nebūties rūką.
Tai tiek. Nebijokite gimdymo skausmo, nes baimė užrūstina skausmą. O šis – vistiek lengviausiai pamirštamas skausmas gyvenime.