Jei galėčiau susitikti puodeliui kavos su būsimuoju švietimo ir mokslo ministru, štai ko norėčiau paprašyti… Gal galėtumėte padaryti taip, kad vaikai mokyklose truputį mažiau spręstų, bet išmoktų patys formuluoti užduotis? Mažiau kimštų į save, o daugiau deleguotų ar siektų bendro rezultato. Kad Jūs tik žinotumėt, kokius debesis dažnai gano vadovai, seminaruose pasimokę lyderystės. Toks jausmas, kad jie žodžiais tyčia mezga pinkles – į kurią pusę beeisi, vistiek susipins kojos ir žiebsies nosimi žemyn. Taip, edukacija liberali žmogaus statusui ir amžiui, juk gali pats norėdamas patarti KAIP. O bet tačiau pradeda po mėnesio-kito gerklėje liežuvis pintis, nes dažniausiai bandymai struktūrizuoti debesis baigiasi triuškinančia smegenų kruša.
O jūs pats imkite ir pabandykite, ministre, kartais bendradarbio ar partiečio paklausti – “sakykite, kokia yra užduotis?” Galvą dedu, kad retas sugebės aškiai atsakyti ar surašyti. Ir visiškai nesvarbu, ar padedate ieškoti strateginio sprendimo, ar efektyviausio taktinio, ar apskritai galaktinio. Užkapos ilgiausiais tekstais apie nieką, atsakys vienu žodžiu, bet praras kantrybę ties pirmuoju papildomu klausimu: “juk ir taip viskas čia aišku!” O taip, kurgi ne. Aiškiau ir būti negali, kai tau pasiūlo “pažaisti”, tik nežinai į kuriuos vartus spirti… Arba “paieškoti dar kažko”. „Jūs man pasiūlykite, o aš tada matysiu“, – sako vienas gudruolis.
Arba paprašo “tiesiog šviežių idėjų”.
– Juk jūs jų turite?..
Turiu. Žinau idėją, kaip prarasti šį darbelį…
Mano kolegė puikiai komentuoja tokią situaciją: “formuluoti – reiškia prisiimti atsakombę už tai, ką pavedei kitiems atlikti”. Na taip, už atsakomybę net ministerijoje pažymių nerašo. Dėl to, kad visi vadovai yra beviltiški bailiai?
Kartais po didelių pastangų atrodo, kad beveik pavyko edukuoti ir patarti – kaip fomuluoti ir aiškiai išreikšti sudėtingiausius norus. Juk paprastai, tai dar visiškai nereiškia, jog prastai!.. Ir tik vienas atsitiktinis (tu patikėjai – partnerio) pastebėjimas ima ir nubloškia tave atgal į tirštą debesį. Kaput.