Planuoju šį vakarą, kad rytoj pagaliau prasišluosiu kompo desktopą ir susitvarkysiu indaują. Dar gaminsiu aitrų risoto su jūros gėrybėmis ir dengsiu stalą brangiam svečiui. Pažvelgus į vonios lentyną mane staiga persmelkia žaibu “kažkada”.
Į mano “kažkada” stalčiuką jau tiek visko primesta, tiesiog prigrūsta, kad gėda ir papasakoti. (Mama, o tu net neskaityk.)
Pradėkime nuo to, kad kažkada švariai išsisiurbsiu mašiną, greičiausiai, kai ateis pavasaris. Kažkada susitvarkysiu kosmetinę, nes dabar turiu tris, gerai patikrintas dukrų ir su visiškai niekam tikusiu turiniu. Kažkada išsimesiu visą šlamštą iš spintų…
Kažkada sistemingai vaikščiosiu pas kosmetologę ir naudosiu TIK kokybišką kosmetiką.
Kažkada lankysiu savaitgaliais baseiną.
Kažkada skaitysiu knygą neišlipdama iš lovos.
Lėksim motociklu serpantinais, kaip kažkada, su savo mylimuoju.
Kažkada piešiu ant jūros akmenėlių.
Uždirbsiu milijoną.
Pasodinsiu vaikams obelį.
Kažkada sumegsiu visus tuos siūlus, kurie guli apatinės lentynos krepšyje.
Rinksiu kriaukles Fidžio saloje.
Kažkada su šokoladiniu pyragu aplankysiu vienišą seną kaimyną.
Virsiu raudonųjų serbentų drebučius ir laižysiu medinį šaukštą.
Sumerksiu rankas į šalavijų vonią.
Nusipirksiu pritrenkiančius aukštakulnius ir važiuosiu su mama į Venecijos karnavalą.
Dabar pats laikas išsitraukti tuos visus dalykus iš “kažkada” stalčiuko, nupūsti dulkes ir surūšiuoti: kažkas galbūt tiesiog dabar, o kažkas būtinai bus. Pasvajokim drauge, viskas pildosi. Šviečia jaunatis!