Išgyvenu pasyvios draugystės laikotarpį. Turiu draugių, su kuriomis sieja senas tvirtas jausmo mazgas, bet neturiu galimybių su jomis susitikti. Beveik neturiu. Yra draugių, kurios gyvena labai toli. Pavyzdžiui, Akvilina laimingas dienas leidžia Australijoje. Audra augina kūdikį. Jurga labai daug dirba, garantuotai už du. Eglė mokosi, dirba ir rūpinasi keturiais vaikais. Birutė turi naują draugą ir visą laisvą laiką stengiasi praleisti su juo arba namuose su savo paaugliu. Na ir aš pati gera – su visais savo vaikais ir darbais sunkiai beįspraudžiu į dienotvarkę pokalbius su draugėmis telefonu. O jei ir kalbu telefonu, tai dar kelis darbus tuo pat metu darydama. Todėl ir vadinu tai pasyvia draugyste. Žinai, kad draugė YRA, galvoji, mintyse pasitari, bet susibėgti ir betarpiškai dalintis rūpesčiais ir džiaugsmais vis nėra kada. Priežasčių nesusitikti begalė: rudenį mokykliniai rūpesčiai, žiemą trumpi vakarai, šventės, užsnigę takai, pavasarį nauji išbandymai darbe ir nuovargis, vasarą pusseserės vestuvės, išvyka prie jūros ar sugedęs automobilis…
Kartais pagalvoju, kad visą atsakomybę už savo draugystės ryšius bandau užkrauti vargšui fb ant pečių. Feisbukas man šypsosi, didžiuojasi, keikiasi mano draugų veidais, o aš lengvai galiu simuliuoti draugystę paspaudusi didžiulį nykštį! Maža to, aš žinau ką Jurga šiandien valgė pusryčiams, ir nutuokiu jog Neringai sunkus metas, nes ji nuo vakar pradėjo dirbti naujame darbe. Naujienų srautas toks intensyvus – vos spėju fiksuoti kas, kur, kada ir su kuo…
Na, o ko nėra fb – tas nepatenka į draugų sąrašus apskritai. Koks, po velnių, esi draugas, jei negali gimtadienio proga surašyti man ketureilio ir įskiepyti mano sienoje tulpių?
***
O šiandien pas mane buvo išskirtinė diena. Aktyvios draugystės diena. Ėjau pietauti su Akvilina. Taip taip, ta pačia, kuri iš Australijos. Ji atskrido pas mane iš Sidnėjaus papietauti į Pomodoro Šiaurės miestelyje! Mes sėdėjome prie mažo staliuko, nuoširdžiai gyrėm viena kitą, kad visai nepasikeitusios, o man toptelėjo mintis. Manau, iliuzija “visai nepasikeitei per tą laiką” aplanko tik tuos, tarp kurių tvirtas nematomas ryšys. Tikri draugai susitinka nuolat toje pačioje ryšio sankryžoje, kur laiko dimensijos tiesiog nėra! Susitikom, lyg nebuvom išsiskyrusios, o išsiskyrėm, lyg susitiksime ryt.
Po kelių valandų gavau laišką nuo Julijos. Ji gyvena Briuselyje. Vaikystės draugė. Skaičiau kelis kartus, godžiai rijau sakinius, žodžius kol pradėjau jausti jos skausmą, baimę, nerimą, norą prisiglausti ir didelę gražią viltį. Draugai susitinka nuolat toje pačioje ryšio sankryžoje, nes kitos sankryžos tiesiog nėra – draugystėje nėra atstumų.
P.S. Julijos nėra fb.