Vakar, kovo aštuntosios pavakare, teko vežti viešnią į geležinkelio stotį. Dar gerokai nedavažiavus „Konarskio“ gėlių turgaus strigome kamštyje. Vos krutėjome ankštoje spūstyje, apie kažką plepėjome, o aš negalėjau atsistebėti vaizdu, ką mačiau pro aplytus mašinos langus… Prietemoje, per tiršto purvo balas, tiesiog gatvėje, kaip kokie žiogai šokinėjo džinsuoti, kostiumuoti, uniformuoti, visokiausi vyrai maršrutu auto-gėlės-auto. Jie lindo po ratais, atkakliai veržėsi prie kibirinių rožių, pirko ryšuliais, kilogramais, metrais ir tysė jas į bagažines. Tas vaizdas mane persekiojo visą vakarą, lyg šmėkla kuteno iš nuostabos smilkinius.
Grįžusi namo gavau kuklią kelių žiedelių kompoziciją nuo savo mylimiausių. Ir vistiek negalėjau pamiršti tų „žiogų“, šokliųjų džentelmenų rankose su kibirais. Svarsčiau, ar tik mano vyras ir sūnūs teisingu adresu užsuko man gėlių… Svarsčiau, kol suvokiau keistuolišką dalyką. Tai ne moterų, o vyrų diena!
Paaiškinsiu savo versiją. Moterų emancipacijos idėjos, medicinos, technologijų pažanga, konvencijos dėl diskriminacijų stipriai aptrynė vyro ir moters teisių, laisvių, pareigų ribas. Moterys gimdo, moterys kuria, moterys kariauja, moterys valdo. Moterys klesti. Vyriškumas ir vyriškumo mokykla patiria krizę. Jis susiraukęs, susitraukęs, jis ieško naujų formų, jis tiesiog pasidarė nišinis. Lyg būtų to maža, vyriškumas praranda savo atributus. Jis tampa sunkiai atpažįstamas, nes jis dažnai pasireiškia tik kaip forma be turinio. Vyriškumas darosi piktas, nes jis nebeįtikina taip lengvai kaip prieš kelis dešimtmečius. Jis velniškai brangus, nes jo ugdymas yra sunkus valios darbas. Dar vardinti? Geriau nereikia. Ir tai ne pasipiktinimas, greičiau gilus susirūpinimas, nes aš ir pati auginu tris būsimus vyrus (?!). Ir štai ateina viena metuose kovo 8-oji. Diena, kai už kelias dešimtis eurų gali priminti vienai kitai pasaulio moteriai, jog esi VYRAS. Taip, tas stiprus, tas dėmesingas, tvirtas ir dosnus. Daugiau nieko nereikia daryti – imi puokštę ir atsistoji tarpdury. Arba užsakai internetu gėlių kompoziciją, tuomet net uodegos nereikia pajudinti per balas, o tu jau vyras! Minutei, akimirkai, bet vyras. Nes tai vienintelis civilizuotas ir neabejotinai pigiausias būdas kaip pelnyti moters nuolankumą. Mielieji vyrai, nepraleiskite puikios progos pabūti mylimu vyru. Kaip aš sekundei tampu lemtinga moterimi, darydamasi selfie su raudonomis lūpomis.
P.S. Truputį juokauju. Yra tų vyrų. Bent jau vienas egzempliorius mano namuose. Yra tų gražių kuklių skoningų puokščių. Bent jau „Beatričės gėlių namuose“ tai tikrai.
