“Mama, tu maksimalistė…” – sako suaugusi dukra. Mane net nupurtė – nejaugi šalia manęs dar kažkokia mama stovi?! O vėliau apsiraminau – jei ne aš maksimalistė, tai kas tuomet galėtų ja vadintis? Taip, man reikia visko, reikia maksimaliai ir reikia greitai. Tai nepagydoma.
Kai penktadienį įspėjau muzikos mokykloje sūnaus mokytoją, kad vaikai kelias savaites gyvens be mamos ir privalės patys susirasti solfedžio kabinetą, išgirdau savo balse nerimą.
– Komandiruotės?
– Taip. Bet aš jums dar paliksiu kelis telefonus: tėčio, močiutės, vyriausios sesers…
Ištiesų niekam tų telefonų nereikia. Tai tik man pačiai reikia žinojimo, kad viskas bus gerai. Bent jau tiek, kiek įmanoma geriau. Juk aš maksimalistė. Nors kolkas sunkiai įsivaizduoju, kaip tėvas ryte visus aprengs, pamaitins, suruoš užkandžių dėžutes, sukalbės priminimų maldą, aplenks likusias knygas, nepamirš šalikų ir nesupainios dvynių batų. Apie oro bučkius, vitaminus ir kojines šiandien su juo net nekalbu… Ir taip gavo smūginę info dozę.
Nekenčiu to savo bruožo – man vis atrodo, kad esu nepakeičiama, nors visi žino, kad nepakeičiamų nėra. Aš nuoširdžiai manau, kad niekas negali taip, kaip galiu aš būti mama. Išsiriečiu tilteliu, siekdama geriausio rezultato, koks tik galimas duotomis ekstremaliomis aplinkybėmis. Velnias, anksčiau man net į galvą nešovė – tačiau taip – aš maksimalistė! Kas baisiausia, man neužtenka maksimaliai tik mamystėje. Man reikia darbų, projektų, vis naujų, vis į priekį. Jei tik vieną baigiu – tuoj pradedu kitą! Man apskritai reikėtų nustatyti griežčiausią kasdienybės kontraindikaciją – neleisti galvoti. Nes ką tik sugalvoju – viską privalau įgyvendinti.
Visos Meri Popins virš mūsų namo geriausiu atveju savaitgaliais pasiskraido oro balionu, bet jau seniai į kiemą nebenusileidžia skėčiu. Į tokį darbą eitų tik savižudis – puikiai suprantu, todėl ir nebeieškau pagalbos iš šono.
Tačiau šiuo įrašu aš tikrai neieškau nei paguodos, nei auklės. O tik noriu paklausti – ar man vienai taip maksimaliai tirštai norisi gyventi? Kai pilant ryte kavą į puodelį, rieda trys žali kiaušiniai nuo stalo ir tuo pat metu krenta dvyniai nuo palangės, aš tą pačią sekundę stengiuosi pagauti ir vaikus, ir kiaušinius… Dar išgerti su vyru kavos, žiūrėdama į danguje praskrendantį lėktuvą, kuriame už pusvalandžio sėdėsiu ir aš.