Meldžiu už mus, nusidėjėles, kurios metusios viską gali leisti sau iškeliauti. Kurios atranda vidinių jėgų nužudyti argumentais Sąžinės Balsą… Jis, bent trumpam numirdamas, rėkia: “jokiu būdu, juk nelaikas, ne dabar! Tik ne tai, kaip namai ir vaikai?!”.
Meldžiuos už visas, kurios susiblizgina prancūzišką manikiūrą, nugvelbusios valandą nuo darbo.
Už visas, kurios valgo tai, kas skanu, o ne sveika.
Už tas, kurios išnaudoja progas be progos.
Meldžiu už mus, visas nusidėjėles, kurios nepaklūsta rutinos priespaudai.
Už visas, kurios sugeba jaustis geriau, nei tokiomis aplinkybėmis būtų įmanoma.
Už visas, kurios nori ir gali! Net tuomet, kai tai sunkiai įsivaizduojama.
Už visas, kurios per valandą susikrovusios didžiausią kosmetinę į patį mažiausią rankinį bagažą, išbučiuoja vaikus ir sako “adieu”.
Apskritai, tai nebėra laiko melstis.
Prieš akis – dvylikos valandų kelionė. Bus tęsinys.
Iki
