Esu pastebėjus, ir turbūt ne aš viena: močiutės būna dažnai trokšta šiltai aprengti savo anūkus. Šiltai – ne tas žodis. Jos mauna kūdikiams vasarą vilnones kojines, mezga keistus šalmus pavadinimu “kad tik ausyčių neprapūstų”, mūturiuoja kaklus skarelėmis, mauna frotines pėdkelnes arba dar blogiau – kalsonus mažiems vyrams po džinsais (kokia gėda bus darželyje!)… Dar būna jos kloja į sniego batus papildomus kailinius padus ir užsako pas kaimynę anūkėliui numegzti šuns vilnų liemenę. Būna tokių močiučių, kurios paslapčia tikrina, ką vaikas pasivilkęs po marškiniais, o gudresnės teisiog teiraujasi, ar nereikėtų vaikui nupirkti reklamoje matytų merino vilnų šlepečių?
Nemėgau tokios šilumos, kol pati netapau močiute! Ir aš pradedu panašiai keistai elgtis, nežiūrint to, kad esu forever young mama savo penkiems kitiems mažiesiems vaikams. Nei iš šio, nei iš to pradedu reikalauti anūkėliams šiltesnių kepuryčių, ieškau neperpučiamų tapukų, sluoksniuoju atklodes… Dar geriau – jau dabar svajoju kokiais šiltais batais jie vaikščios kažkada, kai išvis atsistos ant kojų.
Iš meilės? Nemanau. Vaikus myli ir mamos, ne tik močiutės.
Iš patyrimo? Tikrai ne. Kitaip jos atsižvelgtų į patirtį, kad vaikai dažniau suserga nuo perkaitimo, temperatūrų kaitos, nei nuo lengvesnės aprangos.
Aš manau, kad iš noro kontroliuoti! Kuo mažiau moteris turi kontakto su mylimu objektu, tuo mažiau galimybių ji turi rūpintis juo. Kuo mažiau galimybių rūpintis tiesiogiai – tuo daugiau šansų, kad moteris ar močiutė ieškos kitokių būdų daryti įtaką mažo žmogaus gerovei.
Dar nežinau, gal tame visai nieko blogo, bet jau kurį laiką stebiu save. Nejaugi ir aš tokia būsiu?