Sėdėjau pas manikiūrininkę ir girdžiu, šalia kelios moterys kalbasi apie vaikus. Žinoma, apie ką daugiau kalbėtis lakuojantis nagus sekmadienio rytą, jei ne apie tai, ką palikai namuose. Ir ko man daugiau klausytis, jeigu ne jų. Prieš nosį – fashion TV be garso ir gelinio lako paletės, o greta dvi smagios viena kitą gyvenimo valandai atradusios pašnekovės.
Apie metus, vardus, senelius, žaislus, batus ir ratus… Slysta pro ausis man viskas, lyg pro kiauras vėdarų žarnas. Paskui staiga suklūstu, išgirdusi klausimą:
– O ar neplanuojate šeimos pagausėjimo?
Čia, matyt, mano kažkoks kompleksas, nes aš visuomet kažkaip nejaukiai pasijuntu, kai kalba užeina apie dar vieno nėštumo planavimą. “Ne apie mane čia, ne apie mane” – kartoju sau mintyse. Nes aš juk pastoju nuo minčių… Todėl po keturiasdešimties žvakučių benefiso stengiuosi hyperio sauskelnių skyrių prabėgti taip greitai, kad čiupdama iškart kelis pakus, labai dažnai apgriaunu dailiai sustatytas sauskelnių piramides.
– Oi ne! – sako moteris su liuminescenciniais ilgais smailiais nagučiais.
– Kodėl? Mes tai turime du bernus ir labai jiems gerai.
– Mano vyras nenori. Sako, kad reikia vieno, reikia viską tik vienam. Viską, kas geriausia. Kažkaip norim, kad jis viską turėtų.
Užėmė man kvapą minutėlei, net nežinau, ar aitrus lako kvapas, ar tas viskas… Moteris su liuminescenciniais atsisuko į mane.
“Meldžiu, tik neklauskit kiek turiu vaikų.” Jūsų pačių labui.
– O jūs norite iš pastelinių ar ryškesnių spalvų?
– Pastelinių. – Atšoviau.
Mintyse paglosčiau ranką tam vaikui, kuris dar jam pačiam nežinant jau yra skolininkas iki gyvos galvos. Už viską, ką geriausio, už viską, kas tik jam vienam. Skolų išmušinėtojai tėvukai, apsiginklavę “mes juk viską tik dėl tavęs vieno” ir nuodų kokteiliais “nedėkingam sūnui”. Svarbu intonacija gera. Ir dar tie nagučiai.
– Ne, noriu prancūziško. Ir nukirpkit labai trumpai.
