Kelis metus regėjau tą viziją, kaip aš kiek noriu galiu išsimiegoti, o ryte pažadina mane ne lėlytės, o, pabundu pati – kada noriu. Keliuosi kada noriu, ryte valgau pusryčius terasoje, vartydama žurnalus. Niekur neskubėdama, nekamuojama jokių sąlyginių refleksų užkelti kavos puodą iki palubės, slapstyti kompą arba svepluoti, kalbant su mažosiom… Tai žinokit, dabar taip viską ir darau – jau trečią dieną iš eilės – tik tą, ką noriu, o ne ką reikia.
Trinuosi skersai išilgai po senamiestį, slampinėju po parduotuves, sėdžiu lauko kavinėse ir nuolat plepu su drauge. Plepu tiek, kad nespėju ryti žodžių, tiek, kad kartais pamirštame kur einam ir kodėl, bet nuolat žinom, kad mes taip norim! Kelis kartus užsiplepėjusios pravažiavome posūkį ir pakeitėme maršrutą, nes mes nesilaikome terminų ir jokio plano – kaip tik norim, taip darom. Kartais springstam iš juoko, graudinamės arba stebimės, kartais kažką kartu atrandame, bet aš taip ilgai norėjau paskęsti savyje ir būti nuneštai atsitiktinių aplinkybių. Vakar ryte prasukau ne pro vaikų darželį, o karaliaus rūmus. Pirkau ne „čiupačiups“, o moteriškas taip reikalingas šmutkes. Nežvilgčioju į laikrodį dėl pietų miego ar vakarienės. Kavinėje valgau ne apstumdytus blynelius su bananais, o kemšu pilna burna moules provençales. Prieš miegą geriu ne mėtų arbatytę, o sodrų belgišką alų. Vakarais mums draugiją palaiko ne būrys vaikučių, o pulkas geltonų papūgų ir riebus ryžas katinas. Ir rašau ne vidurnaktį, o ryte, kaip tik tuomet, kai visi normalūs žmonės dirba.
– Kaip jūs be manęs?
Gera žinoti, kad ir jie be manęs kolkas puikiai. Kaip ir aš – nes darau tik tai ką noriu, o ne tai ką reikia. Bent iki rytojaus vakaro – Belgija mano meilė.
