“Siaubas, koks nedėkingumas tų vaikų”, – čia anądien klausiausi draugės, parymusios po saulės skėčiu. Mus triuškino ne saulė, o liūtis. Kalbėjomės toliau: “siaubas! Tu jiems viską, o jie tau – štai taip…” Susižvalgėme, šypsojomės, tirdamos, ar abi vienodai tą tragediją jaučiame ir suprantame. Pusiau graudulingas, pusiau juokingas pašnekesys apie didelių vaikų nedėkingumą. Prisiminimai nukėlė į laikus, kai auginau pirmąjį gyvenime paauglį. Lyg vienintelį. Žinoma, patį svarbiausią. Tuomet man kiekvieną dieną atrodė, kad esu vis labiau išduodama. Mano angeliško veido pirmagimis trankė durimis, siautėjo naktimis ir nė trupučio manęs neužjautė. Jo negraudino mamos ašaros, maldavimai, širdingi pokalbiai… Protingi patarimai tik byrėjo abejingumo šukėmis ir smigo į mano vargšą iškankintą motinišką kūną.
Vaikai neklauso. Neužjaučia. Jie negrąžina nemigo naktų, nepaverčia kruvinų aukų rausvais gėlynais. Ateina laikas, ir jie pamiršta žaislinę vaikystę. Nesisupa ant kelių. Dingsta, kartais supyksta ir drįsta ginčytis, lyg apie viską žinotų daugiau, nei aš…
Tu taip tikies – o net nepasivargina. Tu taip ilgies – o tyli. Ir ta tyla smilksta, lyg ant širdies paguldyta negęstanti žarija.
Taip būna.
Nedėkingieji dideli vaikai.
Ir vis dėlto… Mane visa atperkantis džiaugsmas apima tuomet, kai mano didelis vaikas reiškia nuoširdžiausią susirūpinimą savo paties gyvenimu.
