Kartais nugirstu tokią keistą žmonių galvose įsišaknijusią tarpdisciplininę formulę, kuri, mano manymu, sunkiai pritaikoma praktikoje ir yra klaidinga. Atseit, kai tėvai augina daugiau nei du tris vaikus, pradeda nebejausti skirtumo kiek jų gano. Leiskite išreikšti stipriai kitokią nuomonę – skirtumai išnyksta tik tiems, kam apskritai sunku įsivaizduoti daugiau nei du vaikus prie stalo. Mat nuo trijų prasideda aukštoji matematika, kažkas “anapus”, kažkas nebesuvokiamo, nepatirto ir sunkiai suskaičiuojamo. Kažkada ir pati panašiai mąsčiau. Tuomet trijų vaikų slenkstis man atrodė sunkiai įveikiamas, o keturi vaikai atrodė lyg netyčia įsivėlusi grubi klaida surimuotame eilėraštyje apie mamą.
Turėjau tais senais laikais gerai pažįstamą moterį, kuri buvo keturių vaikų mama. Aš akylai stebėjau jos visus nenuginčijamus moteriškus ir motiniškus privalumus, netgi nuoširdžiai gėrėjausi ja, tačiau buvau absoliučiai įsitikinusi, kad tie keturi yra kažkas, ko ji nesugebėjo suskaičiuoti. Ir, tiesą pasakius, jei ji būtų turėjusi penkis-šešis, būčiau galvojusi lygiai taip pat, nes nuo vaikų skačiaus “trys“ jokios diferenciacijos nebedariau. Tiesiog “daug” ir viskas! Kai jos namuose užkvipdavo sviestine bulvių koše, aš nepagaudavau skirtumo, kokio dydžio puodo reikia keturiems, penkiems ar šešiems vaikams pamaitinti. Tas puodas man tiesiog atrodė kariškai didelis.
Šiandien vakare likome tik su dviem mažiausiom dukrytėm. Mano supratingoji mama, daugiavaikė močiutė Dalia, mokyklinukų atostogų proga surengė savo namuose pižamų balių anūkams. Dieve, kokia nejauki tyla užplūdo mūsų namus. Įsivaizduojat, kiek kartu su vaikais mano vakarinių pareigų staiga šį vakarą išsivedė močiutė: šilto pieno naktipiečius, dantukų valymus, filosofinius pasvarstymus apie įvykius, visatą, santykius, o kur dar bučkiai, apsikabinimai, mažiausiai du brolių ginčų sprendimai, žaislų tvarkymo koordinavimas, miego ritualai… Aš su dviem neturiu ką veikti. Nespekuliuoju ir neapsimetu! Tačiau su trim jau būtų visiškai kitaip. Atsiranda papildomi tarpusavio santykių, interesų derinimo, dienos režimo reikalai. Su keturiais dar kitaip…
Pamenu, kai kažkada atsivežėme iš gimdymo namų penktą. Turėjo praeiti kiek laiko, kol sąmonė apsiprato su nauju namų gyventoju. Kol mano smegenų desktope atsirado dar vienas svarbus folderis. Kol aš išmokau vienu metu jausti juos visus ir valdyti situaciją. Taigi, nuo keturių iki penkių reikėjo išmokti didelę pamoką, kol tapau penkių vaikų mama.
Dar dviejų atsiradimas buvo ilgas ir skausmingas devynių mėnesių virsmas. Psichologinis, fiziologinis, netgi materialus – reikėjo atrasti papildomų resursų pertvarkyti darbines veiklas, namus, auto ūkį. Juk laukėme atvykstant dar dviejų VIP’ų vienu metu!
Tai todėl niekada nesutiksiu, kad nėra skirtumo kiek vaikų, jei jų daug. Nes su kiekvienu prasideda kitokie reikalai. Du ne trys, trys yra visiškai ne keturi…
O septyni yra nei penki, nei devyni.
