Namuose man labai reikalinga ilga plati prijuostė. Kol esu užimta namų ruošos darbais, visi vaikai gali man įsikibti į skverną savo mažytėmis saldaininėmis rankutėmis. Sukuosi savo orbitoje lyg kometa su ilga uodega. Vaikai nuolat šalia, su pasikilnojimais, apsikabinimais, paguoda. Tačiau čia viskas aišku – aš jiems, jie – man. Ryšys ir prisirišimas susijęs su mažų vaikų ir kūdikių išgyvenimu. Be manęs jie tiesiog negali. O aš, tiesą pasakius, nebegaliu be jų.
Visas įdomumas prasideda, kai vaikas auga ir jau gali, netgi nori pabūti be manęs. Didžiausias menas yra mažinant prieraišumą tarp tėvų ir vaiko, stiprinti ryšį ir pasitikėjimą juo. Suvokti vaiką, kaip atskirą sąmoningą žmogų, kuris jau gali atlikti tam tikrus veiksmus pats. Jis gali priimti nesudėtingus operatyvius sprendimus, visiškai nepasitaręs su manimi!
Yra skirtumas tarp prieraišumo ir ryšio. Aš prieraišumą suprantu kaip nuolatinio kontakto poreikį, visišką arba bendrą sprendimų priėmimą už savo vaikus. Prieraišumas daugiau pasireiškia per fizinį kontaktą. Ryšys man yra daugiau giluminė, dvasinė bendrystė. Tai toks artumo jausmas, kai gali ilgai neturėti kontakto su žmogumi, bet jausti ryšį. Pagal mane yra kelios prielaidos jam atsirasti – vienijantys interesai ar teritorija ir abipusis nuoširdus jausmas, kad tėvas ir vaikas vienas kitam rūpi.
Taigi, kuo vaikas vyresnis, tuo prieraišumas turėtų mažėti. Penkių metų vaikas turi ne tik atskirą savo žaidimų teritoriją, draugų būrį, bet ir savo pomėgius, erdves, savo mažyčių sprendimų laisves. Septynių metų vaikas turi mokėti pats pereiti gatvę, užsirišti batus, jis turi mokytis kurti ir palaikyti santykius su bendramoksliais, mokytojais, mokomaisiais dalykais. Vėliau jie privalo prisiimti nedideles atsakomybes savo kasdienėse veiklose: laiku atvykti į būrelį, užrakinti namų duris, išsiplauti lėkštę… Dar vėliau jie nebeduoda rankos tėvams vaikščiodami parke, reikalauja didesnių teisių ir laisvių. O juk galėjimas būti laisvu pasireiškia per atsakomybę, per atsakingą santykį su aplinka. Ir štai tuomet, man atrodo, prasideda didžioji tėvų ir vaikų drama. Vaikų laisvę lydi savarankiški sprendimai, o tėvams vis dar tragiškai baisu juos paleisti, pasitikėti. Atsimenu, ir mane drąskė prieraišumo ir baimių grandinės, o vaikų augimas ir brendimas būna nepaliaujamas ir nesustabdomas. Pamenu kaip kaukdavau vilku, nusprendusi išleisti ar trumpam paleisti. Būna klaidų, būna skaudžių pamokų, bet ateina laikas ir prieraišumą reikia keisti į pasitikėjimą.
Tuomet prieraišioji tėvystė užleidžia vietą neprieraišiai. Kai vaikas išeina, lieka šalia mūsų atsakingas suaugęs sūnus ar dukra. Tuomet džiugina ir suartina ne prieraišumas, o ryšys.
Arba kitaip.
Būna – esu ne kartą mačiusi – taip ir susenstame, nepastebėję, kad šalia vis dar sukiojasi kelių dešimčių vaikas, saldaininėmis rankutėmis stipriai įsikibęs į ilgą mamos prijuostę.