Nežinau kaip jums, bet man tai pasisekė: tikrai ne kiekviena močiutė pasiryžta likti vidury miškų su septyniais anūkais, dviem šaldytuvais maisto, Karlsonu (kuris gyvena ant stogo) ir penkiais filmukais kompiuteryje. Taip, aštuonias dienas ir naktis mūsų vaikai gyveno sodyboje su mano mama, pusbroliu ir pussesere. Buvom neblogai ištrūkę… Dviese!
Visą buvimo atskirai nuo vaikų laiką stebėjausi, kad labai jau lengvai jaučiuosi, nekankina gniuždantis ilgesys, nors turputį graudulio buvo, kai nesupranti ar musė į akį įskrido, ar sloga prasideda vidury vasaros. Tačiau aš juk gerai pažįstu savo mamą: ji viską surikiuoja, suriktuoja, nubraižo planus, surašo dienos meniu, supina kasas, suriša batus, žodžiu, pasirūpina kaip reikiant, jog nė ankšto plyšio žioplystėms nelieka. Todėl buvo ramu.
Cha. O štai ir grįžome. Nė valanda neprabėgo toje sodyboje, kai vėl prisiminiau kas yra mamiškas netikrumo jausmas. Ėjau su vaikais maudytis į Šalčią. Staiga apsidairiusi supratau, kad jų šeši tuomet palei sijoną plaikstės, o mano rankos – tik dvi. Srovė, nelygus gruntas, dvi mažiukės, kurios sunkiai dugną siekia… Jau buvau apsisukanti atgal kviestis daugiau kompanijos, bet mane nuramino patys vaikai. “Mama, tu net nežinai kaip mes patys gerai viską mokam!” Po vieną, tvarkingai vorele lyg ančiukai jie sulipo laipteliais į vandenį, vienas kitą prilaikydami, susikibę, ant puspirščių ir iki stuburo įtraukę pilvus nubrido link saulėtos smėlynės. Stebėjau sulaikiusi kvapą. Tai aš tiek daug pražiopsojau per tą savaitę, pasirodo?.. Žinoma, jie vaikai, bet todėl jie ir yra vaikai, nes sparčiai auga! Beja, kartais gerokai greičiau nei keičiasi mano požiūris į juos. Jie stebi, mokosi, prisitaiko ir vienas kitam padeda.
Netikrumo jausmas, girdi? Jis toks lydintis kiekvienos mamos šešėlis, kuris kartais ištįsta iki penkių metrų priešaky, kartais tyliai sėlina iš paskos trokšdamas mane praryti, kartais susitraukia, bet ir vėl lyg iš niekur išdygsta lyg atkaklus persekiotojas. Žinau, kad nuo rugsėjo jis ir vėl mane tyliai lydės, kartais neduodamas ramybės “ar tikrai viskas ten bus gerai?..” Mokyklos suole, smėlio dėžėj, namuose, būrelyje ir dar dievai žino kur… Juk visur po truputį neišsibarstysiu, visko nesužiūrėsiu ir tikrai jau milimetrų tikslumu nesukontroliuosiu, nes turėčiau būti didumo iki debesų.
Tai toks ir yra mano palinkėjimas rugsėjui: būkite tikros – vaikai auga!