Anksčiau grūsdavau visus tekstus į vieną failą, manydama, kad taip užsidirbu daugiau karmos taškų. Atseit, labai malonu matyti kiek per gyvenimą esi daug visko prigalvojus ir prirašius. Kol atradau labai gerą būdą kiekvieną kartą pradėti nuo balto lapo. Labai palengvėjo. Tai pasidalinu, kažkam gal irgi palengvės kartu su manimi:
- Sunku, bet būtina suprasti, kad kiekviena diena prasideda iš naujo. Juk kažkas vakar vakare mirė, o šiandien ryte gimė. Kažkas sunyko, kažkas subujojo. Ir visai nebūtina užuosti vakarykščio puvenų tvaiko, norint aptikti kažką gerokai šviežesnio. Nes šiandien yra šiandien.
- Galvojimas progresuoja punktyru. Turiu omeny, kad vakarykštės mintys nebūtinai man padeda, nes jos pasibaigė. Turi prasidėti naujos. Tas pats ir su emocijomis. Man, asmeniškai, niekad nėra įdomu prisiminti kaip man ten buvo vakar. Tai varžo mano dabartį ir ji dėl to nekalta!
- Pradedant baltame lape, niekad neištiks nemeilės sau priepuolis – kai vertini save už tai, koks kažkada buvai ir kaip žioplai galvojai.
- Baltas lapas kiekvieną kartą garantuoja, kad pradedi nuo nulio. Tuomet daugiau šansų, kad vistiek kažką nuveiksi, nes balta be pakitimų dienos pabaigoje akivaizdžiai išduos, kad esi nevykėlė, bailė arba beviltiška tinginė. O juk aš tokia nesu.
- Visko gali būti, kad ir formos tęstinumas visiškai nebūtinas. Tai tik mano būdas neišsiduoti, kad kasdien keičiuosi. Tekstus jungia tarpai, o ne raidžių eilutės. Mintis jungia šuoliai ir gilūs įkvėpimai.
- Kai prirašai daug baltų atskirų lapų, juos galima susegti į vieną arba paskleisti pavėjui. Galima ir į laužą. Čia jau priklauso nuo poreikio save įprasminti.
- Tiesa, kai rašai atskiruose baltuose lapuose, labai paprasta yra kažką išimti iš didelės krūvos prirašytų, kad nebematyti. Niekas nepasiges, vistiek.
Ir įsitikini tuomet, kad turtingiausia visatoje yra užmarštis.