“Nupirk man liemenuką ir uodegą. Nuo šiandien būsiu undinė.” – pasakė Dalia, bėgdama dulkėtu kiemu.
Su liemenukais kažkaip išsisuksim, bet kur gauti uodegų, gal žinot? Nes undine ir aš visai norėčiau pabūti. Priežastys gal nelabai svarbios, bet viliojančios:
Seniai svajodavau, kad kažkas staiga imtų ir suabejotų, ar ištikrųjų tokia egzistuoju.
Būtų smagu prapulti bangoje, kur galima nesekti laiko, adresų, ivykių ir praleistų skambučių. Tuo pačiu nesijausti kalta.
Sausą rutiną paleisti vėjais, ašaras – perlais, o žodžius – gintarais.
Dar norėčiau išmokti taip judėti į priekį, kad nebūtų prasmės skaičiuoti laiptų, žingsnių arba dienų iki išeiginių.
Svarbiau yra sekti širdies ritmą, o tą daryti paprasčiau, kai ausys užimtos vandeniu.
Svoris kristų be pastangų, juk matėt, visos undinės turi liekną liemenį!
Kavą kas rytą gerčiau Kopenhagos krante ant akmens.
Plaukčiau pasroviui, o nuo dugno atsispirčiau lengvai, tiesiog ypatingai grakščiai.
Nuolat žinočiau, kad prieš akis dar labai labai daug, nes po vandeniu rūko nebūna.
Suprasčiau, kad galima gyventi be prezidentinių rinkimų, keliauti be sveikatos draudimo ir mylėti be prisilietimų.
Žodžiu, jei turėsite patarimų kur galėtume gauti undinių uodegų, grįšime su dar daugiau, galbūt, gilesnių pastebėjimų.