Seniai supratau, kad būnu labai įvairi. Tokia įvairi, kad net nežinau kuri esu ta tikroji. Būnu romantiška, būnu kieta. Būnu švelni, nuolanki, ambicinga, rami ir vėjuota, tyli, triukšminga ir svajinga… Būnu visokia ir dėl to truputį pergyvendavau jau seniai. Aš visada norėjau būti grynuolė. Kvepėti visą laiką tuo pačiu salstelėjusiu dusliu kvapu ir turėti savo stilių. Svajojau, kad vaikščiosiu gatvėmis apsiavusi minkštais begarsiais žemakulniais, kaip juoda katė. Tačiau kartais jaučiu nenumaldomą aistrą aukštakulniams. Norėjau mylėti iki grabo lentos. Dabar nebesuprantu, kaip anam vyrui galėjau tą žadėti… Aš maniau, kad iki žilos senatvės turėsiu tas pačias vaikystės drauges. Su kiekvienu žilu mano plauku vaikystė tolsta kartu su darželio draugių suoleliu.
Mane žavi nuoseklumas ir pastovumas. Bet aš pati esu tokia nepastovi! Mano gyvenimas kasdien man siūlo kitą rolę: vieną dieną būnu linksma ledų ir pieno baro deivė, kitą – išmintinga strategė, kukli nuodėmklausė, dar kitą – charizmatiška keistuolė, rytoj, galbūt, būsiu gailestingoji meilės lauko sesuo.
Bet aš labiausiai norėjau ne apie tai. Noriu parašyti apie šiandieninį atradimą, kad greičiausiai moterys ir turi būti labai įvairios. Nepastovios, vis kitokios. Nes ir gyvenimas labai įvairus. Ir vaikai labai skirtingi, ir orai, ir namai, ir namų kaminai… Moteriškas nepastovumas yra jos nekintanti nuolatinė būsena. Pastovus nepastovumas. Tai yra tobuliausia kada nors sukurta gyvenimo amortizacijos sistema ant aukštakulnių batelių.
