Šiuo metu mūsų draugiškuose namuose po vienu stogu auga dvi poros dvynių. Anūkai identiški, kuriuos, dienelę pasitreniravus, galima atskirti. Mano vyras juos kolkas vadina vienu vardu, nes treniruočių turėjo permažai…
O štai mūsų pagrandukės dukros Unė ir Dalia yra labai skirtingos. Viena šviesi, kita tamsesnė. Viena labai stipri, kita laibesnė. Kai viena miega, kita išdykauja ir būtinai rolėmis susikeičia, kai pirmoji pabunda. Viena inteligentiškų manierų santūri dama, o kita mažiau grakšti, bet visiška atlapaširdė. Net kojos dydis skiriasi ne išmiera, o dviem!
Tačiau aš jau ne pirmą kartą pastebiu, kad per pilnatį jos supanašėja. Pasidaro panaši veido forma, žvilgsnis, nejučia jos pradeda kalbėti tais pačiais žodeliais, nors įprastai jos viena kitos žodyną tik papildo: viena sako “mama”, kita “duo!” Jos pradeda žaisti tuos pačius žaidimus ir žiūrėti pro tą patį langą. Viskas suvienodėja. Maža to, jų skonis maistui pasidaro labai panašus. Per pilnatį abi valgo tą patį ir beveik tiek pat. Gaila, bet abi naktimis nerimauja. Tikrai keista, lyg sinchroninio plaukimo meistrės, abi ant puodo tuo pat metu pasiprašo.
Aš stebiu ir niekaip nesuprantu, ar tai subjektai, ar juos stebintysis labiau pilnaties paveikti… Galbūt man tik taip atrodo? Juk aš esu istorijų pasakotoja, papasakoti galiu bet ką ir bet kaip, panašiai, kaip ir pamatyti. O gal jos supanašėja bent trumpam, kad mums būtų papračiau jas prižiūrėti?
Žodžiu, jei turėsite ta tema savo dvynių istorijų, brūkštelkit man laišką. Gali būti, kad esame pakeliui į mažą linksmą atradimą.
P.S.: Nuotraukoje JOS šiandien.