Žinau, kad jei šito neparašysiu šiandien, turbūt, nebeparašysiu niekada. Nes rytoj bus rytoj ir būsiu tikrai kažko netekusi – įkvėpimo, atradimo, noro.
Šį vakarą Jonažolių kaime, susitikime su moterimis kalbėjom kalbėjom… Pradžioje apie knygą “Vandeninės moterys” (o Dieve, iš kur pas mane tiek žodžių dar vis šia tema galvoje? Maniau tylėsiu…), apie akvarelę, būdus atsipalaiduoti ir patirti pilnatvę savo pačios kompanijoje.
Paskui tik nedrąsiai viena moteris prabilo:
– Žinot, bet tikrai, kai vyras išeina iš namų (ne su viskam, greičiausiai – aut. past.), kalbėjomės kažkada su drauge, tai tikrai lengviau vienai pasidaro tvarkytis, visai smagu būti be jo. O juk turėtų būti atvirkščiai?
Manasis kontekstas toks – kaip tik šiandien išvyko mano vyras į tolimą žvejybą. Sakau: “Taip! Man patinka kai jis išvažiuoja. Gera pabūti ir be jo…”
Įsisiūbavo kalbos, moteris man:
– Tai padarėme išvadą su drauge, kad tai dėl to, jog nieko iš nieko nebesitiki ir viską pati lengvai padarai.
Visko gali būti.
Ir dar, man atrodo, dėl tokio paprasto sunkiai suvokiamo dalyko – n e t e k t i e s d ž i a u g s m o. Juk ne tik gera turėti ir atrasti. Lygiai taip pat praradimas nėra vien tik širdgėla. Manuosius praradimus visuomet lydi salstelėjęs mėtų kvapas. Nes su kiekvienu praradimu atsiranda daugiau naujos erdvės. Na ir kas, kad ne iš karto tas erdves pastebim. Bet jos tikrai yra! Pasvajokim, kuom užpildysim kažko garbaus bent mėnesiui netekus.
