Kažkada seniai, prieš daugiau nei dešimt metų, kai augo mano vyresnieji, gavau keistą komplimentą iš dukros ir jos draugių. “Tu labai gera mama… Tokia psichologinė.”
Po daug metų dukrai, prieš pat vestuves, dovanojau veidrodį. Paprašiau, kad kiekvieną kartą, pasidažydama lūpas, paklaustų savęs, ar norisi jos sielai šypsotis. Ji žino, man labai svarbu, kaip ji atrodo, bet tūkstantį kartų svarbiau, kaip ji jaučiasi.
Galbūt, aš tikrai esu “psichologinė” mama?
Aš taip auginu savo vaikus. Laikau juos ne už rankų (tiek rankų neturiu), bet kažkur tarp ausų, smegenų ir širdies. Niekas nemato, bet jie patys tai žino ir jaučia.
Man nesvarbu pasmukusios kojinės, nerūpi nubalnota bato nosis, nusispjauti kokios madingos sezono šukuosenos, man svarbu, kad jiems būtų gera gyventi.
Man svarbu, kad jie kvėpuotų atvira krūtine, net jei dainuodami nusidainuoja ar nepataiko į taktą.
Aš skaitau produktų etiketes. Gerai, kai žinau, ką vaikui kišame į pilvą, bet tik tuo atveju, jei esu tikra, kad nepridirbta jam į širdį.
Ne vien tik ciamcia-liamcia kasdienybė, juk būna dienų lyg tyčia. Man svarbu, kad vaikai mokėtų išgyventi nesėkmes. Gyvenimas, kaip keksas su razinomis ir džiovintais vaisiais. Kažkas patinka, kažko nemėgsti, vienus gabalėlius ryji nekramtęs, kitus išspjauni arba sukramtęs staiga skonį supranti…
Jeigu turėčiau galimybę, vistiek iš savo vaikų keksų visų razinų neišrinkčiau. Tegu patys tvarkosi, o aš tyliai gyvensiu su radaru kažkur tarp ausų, smegenų ir širdies. Man svarbu, kaip jie jaučiasi. Bet dar svarbiau, kad jie patys išmoktų jausti, kas jiems svarbu, o kas ne.
Turbūt todėl, kad aš “psichologinė” mama…
