Sėdžiu dabar ir galvoju, ar gali būti kažkas pasaulyje geriau, nei raudonas lūpdažis?
Taip keista, bet juk taip ir yra – aš galvoju – raudoname lūpdažyje telpa visos gyvenimo spalvos.
Troškulys ir smalsumas, kai labai įdomu, kas bus ryt.
Retro laikų melancholija, kai tirštas cigaretės dūmas sustingdavo ore nuo minties apie meilę.
Aistra, nepavaldi kūnui ir amžiui.
Drąsa, paskui kurią norisi žygiuoti į pasaulio kraštą.
Švelnumas, kurį bijai sunaikinti savo prisilietimu.
Grožis. Didybė. Sprogimas krūtinėje.
Tyla, nuo kurios negali atitraukti akių.
Saldumas. Aštrumas. Drama.
Aš, mergaitė būdama, svajojau “o kai aš užaugsiu… dažysiuos lūpas raudonai“. Nepastebėjau to momento, kai jau užaugau. Dabar dažysiuos lūpas raudonai. Nes taip dažosi tos, kurios myli save ir joms nesvarbu, ką apie tą meilę galvoja kiti.