Vakar kieme laidojom paukštį, statėm namus per visą kambarį, mokėmės dalybą stulpeliu ir dar trisdešimt reikalų. O šiandien išgirdau:
– Mama, kodėl tu sau tiek daug leidi?
Čia ji turėjo omenyje mane. Jai buvo pavydu, kad aš gaminu valgyti, o jai neleidau net šaukšto pajudinti. O gal galėčiau pati, be jūsų pagalbos šiandien? Edukacija baigėsi ir norėčiau (juk galiu) paveikti kažką viena.
Gaminau varškės sūrelius iš dviejų pakelių varškės. Jokių gudrybių: varškė, sviestas, cukrus, karamelės ir romo sirupas, šokoladinis glaistas. Viršūnėje sūdytos pistacijos. Labai mėgstu sūrelius, bet kiek jų iš parduotuvės beatsineščiau, visuomet pritrūkstam bent poros. O dabar – vienuolika.
Įjungusi mikserį sulaukiau dar vienos pastabos, kad galėčiau TRIUKŠMAUTI TYLIAU. Lyg įmanoma būtų nugalėti jų pačių triukšmus. Vėliau, kai sūreliai pašalo, dar vieno komentaro, kad juodas šokoladas jiems “nelabai”. Valgiau pati be menkiausio sąžinės priekaišto, kad neliks skanėstų vaikams.
Vakare miesto centre pasiėmiau kokteilį prie drive langelio ir išgėriau jį viena, tiesiai po tylia žydinčia vyšnia.
Tokia labai trumpa istorija apie “leidžiu sau ką noriu ir ką galiu”.
Jeigu visoms pasaulio mamoms ir tėčiams būtų dalinama kompensacija už patiriamą triukšmą, ko prašytumėt šiandien?
Su tarptautine triukšmo supratimo diena!
