Liūdna, skaudu, graudu, bet turiu pripažinti…
Aš vis dar sunkiai atpažįstu smurtą. Man atrodo, kad jis vaikšto tik garsiai trankydamas durimis, riaumodamas, iš tolo dvokdamas ir spjaudydamas juodą ugnį. Pasirodo, jis dažnai turi nuselfinto nekaltumo veidą, draugo petį ar angelo sparną.
Aš draugauju su smurtu. Aš sveikinuosi su juo, kartais nusišypsau – nė pati to neįtardama. Praleidžiu į priekį, nes juk taip mus mokė. Spaudžiu jam ranką, nes jo ranka spaudžia kasdien ranką mano kaimynams, kolegoms. Visko gali būti, kad mano draugė miega su juo, o mano vaikai su juo žaidžia mokykloje slėpynių. Maža to, kažkokiu, man nesuvokiamu būdu, jis dažnai tampa smagus ir populiarus.
Aš neabejinga smurtui. Taip, aš jo nekenčiu. Bet kartais aš jį įsimyliu! Nes tik smurtas yra toks dvilypis. Jis taip nuostabiai manipuliuoja jausmais ir veiksmais. Jis gali kapoti kirviu, o čia pat prieš akimirką – gali aistringai kvėpuoti man į nugarą, susirangyti pilve ir tyliai smurrrkti. Kol man pasidaro miela, ilgu, o gal netgi gaila?..
Nesuvokiu smurto masto. Jis ne ten. Jis čia. Jis ne apie kažką, o labai apie mus ir mane pačią. Smurtas – lyg mieganti vėžio ląstelė. Su ja gyvenam visi ir nežinia kada ji prabus… Galbūt – ne. O gali būti, kad čia, šalia, už sienos arba tiesiai po mano kojom.
Aš gerbiu smurtą. Bet ar tik aš viena? Mes dūsaujame iš nuostabos ir klaupiamės prieš agresyvios jėgos atributus.
Aš puoselėju ir maitinu smurtą savo ir mūsų visų neišsenkančiais atleidimais. Supjaustome savo kantrybę į mažus kąsnelius ir maitiname jais visus tuos, kuriems niekada nebus gana mūsų baimės.
Smurtas – toks: jis lipšnus, glitnus, koktus, šlykštus, bet – nežinia kodėl – nuostabiai gyvybingas ir siaubingai mūsuose pakenčiamas. Nes jei tik parodau į jį pirštu, tuoj pat atsiras tie, kurie negyvai užbadys pirštais mane. O smurtui įsegs nugalėtojo medalį.
Todėl aš esu smurto bendrininkė. Bet nenoriu ja būti.
