Visai nenoriu grįžti į praeitį. Nenoriu pasukti laikrodžio atgal ar per sekundę tapti jauna. Man taip labai gera ir įdomu gyventi. O viskas kas buvo – jau buvo. Tik vieno dalyko sau pavydžiu iš vaikystės – mamos sumuštinių paplūdimy.
Išlipdavau po maudynių į krantą, kaip bangų atmušta ir saulės nugairinta plekšnė…
Ausyse spengdavo vanduo, blakstienos sulipusios nuo jūros druskos ir pašiurpusi vėjyje oda. Karštais smėlio kauburais parbėgdavom su broliu iki tėvų rankšluostinių vėliavų ir įdegusių laikraščiais apklijuotų nosių, ir laukdavom mamos sumuštinių. Maišelyje susistūmęs mūsų laukdavo tobulas gyvenimo užkandis: mamos sumuštiniai su patirpusiu sviestu, pasilydžiusia rūkyta dešra ir agurkais. Nieko skanesnio iki šiol nesu gyvenime valgius, net kai tarp dantų girgždėdavo smėlio smiltys. Tada mintyse stebėdavausi, kaip tos mamos viską moka numatyti. Juk išeidavom iš namų sočiai privalgę ir minčių nekildavo apie maistą, o mama iškart žino kas bus… Mamos apdairumas tomis akimirkomis būdavo neįkainuojamas, o sumuštinių skonis neperduodamas jokiais receptais ir jokiomis nuotraukomis. Ir niekada tokių skanių, matyt, nebevalgysiu – kaip pakartoti tai, kas nebepakartojama. Todėl šis įrašas – tik bandymas paraginti visas mamas turėti namuose užkandžių dėžutę. Visų pirma – tai būdas užtikrinti vaikui gražiausius prisiminimus apie rūpestį ir meilę. Ir dar tai būdas mūsų vaikams, kur jie bebūtų, su savimi kuprinėje turėti mažą dalelę namų. Sveikai, sočiai, gražiai – labai svarbu, bet laimingos vaikystės skonis laisvai telpa sumuštinių dėžutėje.
Sveika siela kuria sveikus kūnus, kažkodėl manau, kad ne atvirkščiai.
