Čia mano keturių metų dukros frazė, ištarta po to, kai paraginau eiti pažaisti su lėlyte. Nieko keisto, kai žinai, kad jos vyriausioji sesuo šiuo metu augina pusmetinius kūdikius dvynius, o aplink namie laksto irgi dvynės jauniausios sesutės.
Virdama pietus mąsčiau, kad ir ji pati, mano ketverių Uršulė, turi nemažai šansų kažkada susilaukti iškarto dviejų. Todėl nuo mažumės žaisti su lėlėmis dvyniais, matyt, nėra prasta mintis. Žaidimai žaidimais, bet ištiesų yra giminių, kuriose dvynių gimimo tikimybė yra gerokai didesnė nei statistinis 1 iš 32. Todėl žaidimais lavinami psichologiniai įgūdžiai turėtų mažinti baimę ir stresą moteriškutei, kuri po kelių dešimtmečių gali, lygiai kaip atsitiko ir man, išgirsti gydytojo kabinete “nesijaudinkit, aš jums kai ką pasakysiu…” Na, bus kaip bus, tačiau šiandien Uršulė nei už ką nenori būti mama tik vienam mažyliui. Todėl iš gausybės žaislų atradome dvi iš fizionomijos ir sudėjimo panašias kūdikines lėles, plikai išrengėm, švariai nuprausėm ir padžiovėm ant radiatoriaus. Iš senų skurdurų per pusvalandį pasisiuvome naują garderobą ir štai kas gavosi – dailios ir šiltai aprengtos lėlės dvynukės, kurios dar po valandos buvo pamigdytos popiečio miego vaikų kambaryje.
– Vaikai, neeikit dabar į antrą aukštą, geriau žaiskite čia, nes ten lėlytės miega! – Išdidi keturių metų “tikra mama” pasakė broliams, o mane skradžiai persmelkė prancūziškas deja vu.
P.S. Liūdnos demografinės prognozės mikliai išsisklaidytų, jei žaislų didmena užpiltų Lietuvos parduotuvių lentynas nebrangiais jau supakuotais lėlių komplektais (dvynukais, trynukais, broliais ir sesėm). Manyčiau, būsimų mamų psichologinis pasirengimas auginti daugiau nei pusantro vaiko turėtų kažkiek įtakoti visaip mažėjantį gimstamumą mūsų šalyje?
