Greičiausiai su tais 30 cm mano plaukų ilgio šiandien buvo atsikratyta dar kažko. Nežinau kas tai buvo, bet užplūdo mane pasiutusiai gera energija. Matyt daugiau nei dešimt metų švaisčiau ir drabsčiau ją per ilgus karčius visiems į kairę, į dešinę ir aplink. Taip gera! Kolkas nesuprantu kodėl, bet vakar užėjo nerealus noras nusikirpti. Sako, moterys kerpasi trokšdamos permainų. O šį kartą aš taip jaučiu, kad tai permaina trokšta manęs ir aš jai atsidaviau užsimerkus. Ir apsigobusi pečius gėlėta skraiste.
Paskutinius dešimt metų gimdžiau vaikus ir ilgi plaukai man buvo labai reikalingi. Ne todėl, kad laikiausi kažkokių prietarų. Todėl, kad jaučiau, jog taip reikia daryti – saugoti ilgą plauką ir taip pririšti prie savęs sėkmę ir sveikatą. Tokiu būdu lyg saugojau kažkokią slaptą informaciją, tarsi įėjimo į motinystę raktą, lyg pinkodą nuo meilės seifo, o gal gimties stebuklo slaptažodį. Šiandien pajutau, kad man to nebereikia. Visada darau tik taip, kaip jaučiu.
Prieštaraujant vyrui ir vaikams (šie apskritai sakė, kad gal manęs nebemylės?..), geriausios pasaulyje kirpėjos Elonos rankomis – kirtau kirviu. Ir labai džiaugiuosi. Namiškių meilė dar neišgaravo, o aš ta proga sumečiau kvapnų obuolių ir medaus pyragą.
Tai dabar aš vis dar keistai jaučiuosi. Lyg ragana, padžiovusi ant vinies savo ilgą peruką ir iškeistusi didelį plaukų šepetį į šviežią kare ir gabaliuką obuolių pyrago.