Kažkada žiūrėjau youtube kanale vadinamąjį “selektyvaus dėmesio testą”. Buvau švelniai šokiruota, kad ir aš (!) nepastebėjau į ekraną įžengusios didelės gorilos. Ne uodo, o visos gorilos! Ji pasimuistė viduryje filmavimo aikštelės, pamušė letenom sau į krūtinę ir nužingsniavo toliau. Nepastebėjau dėl to, kad aš, kaip ir kiti žiūrovai, tuo metu buvau prašoma nukreipti dėmesį į kitus veikėjus. Mes, žmonės, nesugebame, net labai norėdami, paskirstyti dėmesio taip, kad matyti viską. Šis gorilos testas bent jau mane tuomet pribloškė. O aš maniau, kad aš, kaip niekas kitas mūsų šeimoje, sugebu “viską sužiūrėti”.
Taigi, liūdna, bet reikia pripažinti, kad vaikai ir suaugę, ženklią dienos dalį “prasėdėję” savo išmaniojoje technikoje, nieko nepastebi kas vyksta anapus ekranų – aplink juos pačius. Tai yra pirmoji priežastis, kodėl man nepatinka planšetė Eduardo lovoje arba telefonas Kosto rankose. Tiesa, dabar nevardinsiu visų dalykų kuom technologinis progresas pagerino mūsų gyvenimus. Mes pagerinimus ir taip puikiai žinome, nes jei būtų priešingai – nemiegotume su telefonais po pagalve ir nenaršytume internete pusryčių receptų. Žodžiu, dėmesingumas tam, kas aplinkui ir visiškai priešais nosį – mano, kaip mamos, pareiga išugdyti šį įprotį savo vaikams ir priminti, kad gyvename dėl to kas yra čia ir dabar, o ne ten, virtualu ir neaprėpiamam laike.
Kitas dalykas, kuris mane neramina, kai aš matau savo vaiką, azartiškai kertantį “kitą geimo lygį” yra tas, kad virtualiame arba internetiniame pasaulyje, norint susikurti sau pramogą, faktiškai beveik nereikia jokių asmeninių pastangų. Tereikia pasirinkti, pradėti žaidimą ir visi linksmumai tau krenta po kojomis! Taip po truputį dingsta įgūdžiai konstruoti, kurti, ieškoti, spręsti problemas ir net susikalbėti tarpusavyje. Taip, nes dažnai ir nėra reikalo, juk imi ir žaidi. Vartoji, simuliuoji jausmus ir bendravimą su draugais. Emocijos tuomet aplanko, bet jos tokios “vaakuminės” ir netikros, su agresijos šypsniu. Būna, tris kartus šaukiu juos prie stalo, o jie man: “tuoj, mama!”.
TOLYN NUO KASDIENYBĖS NUKREIPTAS DĖMESYS IR PASTANGŲ STOKA. Štai du prasti dalykai, kurie šiandien man ateina į galvą, kai pagalvoju apie savo vaikus, žaidžiančius žaidimą telefonu. Įdomu, kad tik aš pati galiu kažką tame pakeisti – dėdama pastangas ir kreipdama į juos daugiau savo dėmesio.