Buvo tokia istorija mano gyvenime. Tuomet turėjau mažiau vaikų, po motinystės atostogų žvalgiausi sau vietos po saule. Ruošiausi grįžti į rinką, praėjau kelis atrankos etapus į Rimtos UAB “rimtų” projektų vadovo vietą. Orus verslininkas, įmonės akcininkas Vardenis, žiūrėdamas į akis, paspaudė ranką, prisiekė ištikimybę ir pakvietė į komandą. Liko išsispręsti paskutinius formalumus ir pasirašyti popierius. Paskutinę minutę į viešumą išlindo neįtikėtinas faktas – būsima įmonės darbuotoja turi keturis vaikus. Suspenduotas sutarties pasirašymas ir tyla neatrodė gera byla. Po poros dienų buvau išsikviesta pokalbio.
– Supraskite mane teisingai – vien jūsų mamadieniai kiek man kainuos!
Aš, žinoma, nesupratau, bet manęs niekas ir nebeklausė.
Ilgai be darbo nesėdėjau, dar atostogoms nepasibaigus dirbau kitoje įmonėje, net dūmai rūko. Atkakliai, sąžiningai ir be mamadenių, žinoma. Net nebuvo kada apie juos pagalvoti! Neabejoju, kad mano visi neišnaudoti mamadieniai būtų sukrovę dar vienam naujam Rimtam UAB kapitalą.
Pozicija buvo solidesnė, nei “rimtų” projektų vadovo, įmonė didesnė. Vardenį karts nuo karto susitikdvau senamiestyje verslo pietų metu toje pačioje kavinėje. Tiksliau – aš jį susitikdavau, o jis manęs stengdavosi nesusitikti, jam į mane buvo nesmagu žiūrėti lygiai taip pat, kaip man išvysti veidrodyje celiulitą.
Praėjo daug laiko, aš vis pagalvodavau: o tai tu, Vardeni, suvoki kiek prarandi taip mąstydamas? Bent nutuoki, ko netenki baidydamas nuo savęs moteris-mamas?
Tvirtai motyvuotos,
brandžios požiūriu į darbą,
pasiaukojančios ir lojalios,
atsakingos ir tuo pat metu gebančios dirbti komandoje,
mokančios valdyti procesus ir žmogiškuosius išteklius,
emociškai intelektualios,
gebančios ieškoti kompromisų…
mamos.
Galbūt kyla klausimas, kodėl būtent šiandien prisiminiau šį įvykį? Po pietų bėgau iš vieno susitikimo į kitą, sukiojausi senamiestyje, sukau iš parkavimo vietos savo didelę mašiną ir staiga žiūriu, tiesiai priešais ratus, išdidus Vardenis eina. Tik šį kartą ne iš verslo pietų ir ne su kolegomis, o įsikibęs į kūdikio vežimėlį.
“Tėvadienis?!” – pagalvojau.
Beja, jis mane šį kartą pamatė.
