Šis tekstukas skirtas jaunoms, gražioms mamytėms, auginančioms kūdikius ir mažus vaikus. Jei kada norėsis užkaukti vilku iš nuovargio ar savigailos, kaip sunku būti mama, siūlau paskaityti šiuos kelis prisiminimų epizodus iš mano ankstyvosios motinystės. Gal ūpas pakils ir apims laimė, kad likimas jums lėmė tapti mama kaip tik dabar, o ne, pavyzdžiui, prieš dvidešimt kelis metus. Kaip tik tuo metu gimdžiau ir auginau savo pirmagimį, po kelių metų gimė dukra…
Su vyru buvome jauni studentai. Nuomojomės vieno kambario jaukų miniatiūrinį butą. Pirmagimis buvo labai laukiamas, o laukimą norėjosi įkūnyti renkant kūdikiui kraitelį. Teta iš Alytaus padovanojo daugybę flanelinių vystyklų ir kelioka metrų marlės. Kažką gražesnio nusipirkti buvo įmanoma tuomet pirmoje ir vienintelėje Vilniuje Nuko parduotuvėje. Uždarbiavau siūdama sagas madų salone ir spausdindama mašinėle tekstus. Kaupiau „žvėrelius“ (tada tokie specifiniai buvo pinigai Lietuvoje) ir dažnai užeidavau į minėtą parduotuvę bent „apsidairyti“. Buvau nusižiūrėjusi lenkišką putplasčio termosą buteliukui ir chicco čiulptuką, šiems stebuklams taupiau ne vieną savaitę, sutaupytus pinigus keičiau į dolerius, nes rimtos parduotuvės žvėrelių nepriimdavo. Taip įsigijau išsvajotus pirkinius savo naujagimiui, pati siuvau ir siuvinėjau marškinėlius ir pirmąją kepurytę, močiutė mezgė šliaužtus. Padėvėtą vežimėlį įsigijome pagal skelbimą laikraštyje „Alio reklama“. Už vyro uždirbtus pinigus (vežė į Rusiją parduoti gitaras) nusipirkome ir pirmąjį šeimos automobilį – tokį zaporožietį gelsvą „vabalą“. Užsivesdavo tik pastumtas. Todėl, ruošiantis gimdyti, specialiai laikėme automobilį Debesijos gatvės nuokalnėje, kad, reikalui esant, galėtumėm laiku ir sėkmingai pasiekti ligoninę. Taip ir atsitiko vieną vasaros naktį. Tiek tos romantikos…
Parsivežus kūdikį namo, beveik pusę dienos skalbdavome vystyklus. Tą darėme pakaitomis tai vienas, tai kitas. Mums bandė padėti skalbimo mašina keistu pavadinimu – viskas būtų nieko, tačiau ji turėjo tik vieną programą – sukti. Skalauti turėjome patys. Skalbimui naudojome ūkišką muilą, kurio laisvalaikiu prisitarkuodavome su burokine tarka. Ačiū Dievui, Lietuvoje jau buvo bepraeinanti mada viską virinti, tą darydavau tik kartą per kelias savaites ir dėl tokios savivalės bijojau prisipažinti apylinkės vaikų gydytojai. Karštą vandenį sostinėje tais metais įjungdavo tik kartais, todėl sūnui maudyti vandens kas vakarą prisišildydavome puodais.
Savo pienu pirmąjį vaiką maitinau tik mėnesį, nes patronuojančių seselių „draugiški“ pamokymai nusimelžti iki paskutinio lašo padarė savo. Netrukus susirgau mastitu, nes fiziškai buvo nebeįmanoma nusitraukti tiek pieno. Mane merdinčią su keturiadešimties laipsnių temperatūra lankė greitosios gydytojas. Jis, graudžiai atsisveikindamas, prisakė krūtinę laikyti šiltai aprištą, o tik po to, kai vos nenumiriau, kažkas iš ligoninės parekomendavo laikyti ant tų pačių vietų ledo pūsles. Galutinai susišikau maitinančios motinos statusą, nes pienas virto kefyru ir dingo, o aš tik praėjus dešimčiai metų supratau, kad pamokymus dalino tie, kurie patys neturėjo nuovokos apie maitinimą krūtimi. Nieko tokio… Tiesiog po to dažniau turėjau stovėti prie puodų: malti kruopas ir virti nuovirus. Be to, kelis metus nebegalėjau užuosti pieno produktų kvapo, vimdė net išvydus varškėtį. Praėjo.
Po kelių metų, tėvų padedami, nusipirkome SAVO butą. Matyt, mažiausią, kuris tuo metu buvo parduodamas Antakalnyje. Gimė dukra. Va čia prasidėjo liksmybės. Butas penktame aukšte, be lifto, be balkono ir be telefono. Nagi, Adele, dabar pabandyk save įsivaizduoti bent be vieno iš šių dalykų! Su didžiuoju vežimu ir gulinčiu jame kūdikiu lipdavau kasdien žemyn ir aukštyn laiptais, iš paskos, įsikibęs į skverną, lipdavo trijų sūnus. Tuo metu mokiausi, o visose paskaitose dalyvauti neturėjau galimybės, todėl vakarus praleisdavau nusirašinėdama svetimus užrašus ir konspektuodama knygas. Atsišviesti lapus toli gražu ne visada turėdavome galimybę.
Pagaliau atsirado pampersai! Apie sauskelnes nebuvome girdėje, tačiau Pampers atradimais jau dalinosi ir su Lietuva. Neatsimenu kiek jie kainavo, bet kartais leisdavau sau įsigyti jų vaistinėse po vieną, lyg pogrindyje, reklama sklido tik iš lūpų į lūpas. Juos segdavau einant su dukryte į svečius ar polikliniką. Vyras dažnai po paskaitų dirbdavo vakarais (grojo klubuose, kavinėse), o aš tik iš intuicijos galėdavau nuspėti kada jo sulauksiu. Mobilaus ryšio era buvo tik priešakyje. Vakare įsijungdavau teliką, dažniausiai, trenkus kumščiu kelis kartus iš viršaus, jis pradėdavo neblogai rodyti.
Mano puikusis pagalbininkas buvo telefonas metalinėje lauko būdelėje. Jis stovėjo artimiausioje troleibusų stotelėje. Kartais, kai neprarydavo mano paskutinės monetos, jis tapdavo mano generaliniu ryšio su pasauliu rėmėju.
Tikiu, kad ir kitos mamos, auginusios kūdikius kažkada kažkada, turėtų kuom pasidalinti. Labai raginu ir kviečiu komentaruose!
