Anksčiau žmonės mylimųjų laukdavo prie langų. Tyliai, kantriai, kol sulaukdavo. Per langus stebėdavo savo vaikus, mojuodavo vyrui, mamai, žmonai, kviesdavo vakarienės per langą. Dabar mano langai yra monitorius ir telefono ekranas. Laukimą pakeitė kontrolė, o kantrybę – impulsyvus išmanaus maigymas.
Technologijos leidžia įgyti kontrolę, bet atima gebėjimą pasitikėti. Iš mano laukiamųjų pasigvelbia galimybę būti laisvu ir atsakingu.
Ryšį su žmogumi imu ir simuliuoju mobiliu ar internetiniu ryšiu. Susikuriu, jei tik turiu kelias sekundes, virtualią bendrystę oro bučkiais ir džiaugsmo ašaromis ant emoji skruostų. Kartais apsikabinimą negailestingai sutrupinu keliais sms’ais, o meilei užkišu gerklę cukriniais selfiais.
Nebelaukiu, nes žinau, kad rasiu, kai man reiks. Jei akla utopija dabar pabelstų į mano lauko duris, galbūt, ir pažvelgčiau per langą. Bet juk tai utopija!
Nebežiūriu pro langą, nes ir taip viską žinau.
Ir nebetikiu.
Nes tikėjimas gimsta, kai nėra žinojimo. Tikėjimas ir yra laukimas prie lango.
