Pagavau save, kad šiandien pamiršau, kas buvo vakar. Pasakojau mamai, kaip mes visi gerai ir puikiai, kaip kas ką, ir kaip linksmai… Staiga topt į galvą – taigi vakar stipriai sirgo mano trys vaikai. Trys iš septynių. Nė per vieną nerimo plauką šiandien nebelaikau galvoje to, kas buvo liūdna vakar.
Užmaršumas? Taip!
Džiaugiuosi, kad viską pamiršau, vos iškrapštyti iš atminties pavyksta kartais – pirmą meilę, pakvipusią svilėsiais, gėdos jausmą, kažkada išgyventą… Duslų nėštumo strėnų skausmą… Pamiršta daug kartų ta pati sekundė, kai maniau, jog „viskas – daugiau nebegaliu“. Nusivylimą, nemigą, vargą, sunkų svorį, nešamą kasdien į penktą aukštą… Svajonių duženas, perštėjimą, kančias. Pamiršau visas naktines maldas prie sergančio vaiko lovos. Žudantį laukimą, kai paauglys grįžta namo paryčiais irgi pamiršau. Veriantį širdies skausmą, kai žinai – kaip buvo niekad nebebus. Dabar net prisiminus keista – negali būti! Ar čia aš?
Jei būtų mano valia, mokyčiau mamas ne atsiminti visko daug, o tik pamiršti! Kai pamiršti – išgyveni laimingai ŠIANDIEN. Be baimių patirti vėl ir vėl tuos pačius blogumus. Užmaršumo technologijas galėčiau dėstyti pati, jei tik žinočiau “pamiršti” formulę. Bet tokios, greičiausiai, net nėra. Yra tik mamos, kurios viską viską pamiršta. Nes kaip galėtum būti dar ir dar kartą mama, jei nieko nepamirštum?
Rašau ir galvoju dabar, ką dar svarbaus pamiršau?.. Juk nieko nesižymiu tuos dvidešimt ir tris metus, kai esu mama. Ir dar devyniolika prieš tai.
Apskritai, koks skirtumas, jei pamiršau – vadinasi tikrai neverta galvoje laikyti nė sekundės.