Jei tik kažkas gyvenime atsitinka ne taip, kaip norėčiau – dažnai pradedu svarstyti “kas būtų, jeigu būtų…” Pavyzdžiui, o kas, jei būčiau paskambinus ir prajuokinus, pakvietus spardyti drauge kaštonų, gal žmogus būtų neišėjęs… Kas, jei būčiau buvus atidesnė, atsargesnė, laisvesnė, gražesnė, kietesnė… Lendu gilyn į klausimynus, kol pati susipainioju – kas jau buvo, o kas dar bus. Svarbiausia, kad besvyruodama pametu dabarties akimirką, kuri nurieda toli į užmarštį, lyg obuolys, nepakliuvęs į derliaus pintinę.
Kas būtų, jeigu būtų ar nebūtų… Taip kenčiu tyliai paskutinėmis dienomis. O gal, jei nebūčiau išvykusi, palikusi, paleidusi, pajautusi – gal nieko nebūtų atsitikę? Žiauru, kai stovi prie akmeninio nepajudinamo fakto ir bandai velniop išstumti sunkią tiesą.
Keista, kad kartais ieškome kompromisų su vakar diena, kuri jau praėjo ir jos sugrąžinti nebeįmanoma.
Liūdna, kai neigiame tai, kam patys statome akmeninius paminklus.
Neįtikėtina, bet kartais bandome vesti dialogą su savo klonu virtualioje nebūties realybėje ir gaištame laiką kvailai įrodinėdami, kad jis turi daugiau galių, nei mes patys. Nei mes patys DABAR.
Dabar yra vienintelė objektyviausia tiesa. Be to, dabarties akimirkoje slypi didžiausia mūsų jėga.
Nes jei ne dabar… tuomet, greičiausiai, niekada.